Didžiavyris Žemaičių Lietuvos

Didžiavyris Žemaičių Lietuvos

Negailestingai laikas užpusto praeities takus, išblunkančius prisiminimus, tačiau iškilūs ir prasmingi darbai išlieka, liudydami apie žmogų, paaukojusį save Lietuvai. Tų darbų pagrindu atveriami nauji horizontai, o jungianti riba tarp praeities ir dabarties tampa pagrindine mūsų kultūros vyksmo ir tęstinumo sąlyga, nauju jos virsmu bei proveržiu. Turtinga bei įprasminta patirtis laiko tėkmėje virsta vertybe, branginamu turtu ar net tradicijos paveldu. Vienas iš tokių žmonių buvo ir ilgam išliks maestro Robertas Varnas (1930–2015). Šiemet spalį jam būtų sukakę 90 metų.

Kilęs iš Mažeikių

Tai vienas žymiausių Lietuvos chorvedžių, garsėjęs įspūdingais jo vadovaujamų chorų, ypač legendinio choro „Jaunystė“ pasiekimais, buvęs Klaipėdos operos meno vadovas, Lietuvos muzikos akademijos Klaipėdos fakultetų Chorvedybos katedros vedėjas, Klaipėdos universiteto Menų fakulteto pirmasis dekanas, Klaipėdos miesto chorinės bendrijos „Aukuras“ įkūrėjas ir jos ilgametis vadovas, išeivijos archyvo iniciatorius ir įkūrėjas, dainų švenčių ir konkursų organizatorius, publicistas, kompozitorius.

Vienu žodžiu sunku būtų apibūdinti maestro Robertą Varną. Dar daug sferų galėtume rasti, kur įspausti jo veiklos pėdsakai. Neatsitiktinai maestro suteiktas Lietuvos nusipelniusio artisto garbės ženklas (1975 m.), kaip Lietuvos chorų maestro įvertintas LLKC „Aukso paukšte“ (2000 m.), apdvanotas garbingo valstybinio ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi (2006 m.), išrinktas Klaipėdos kultūros magistru (2012 m.).

Kiek prisimenu Robertą, jis visada labai pagarbiai ir ypač jautriai kalbėdavo apie savo vaikystę, kuri prabėgo gimtuosiuose Mažeikiuose. Jo tėvai – Mažeikių miesto gyventojai, o seneliai, tėčio tėvai, turėjo nedidelį medinį namelį Birutės gatvėje, netoli Birutės ir Laižuvos gatvių kampo. Tame namelyje jie įsirengė arbatinę, kurioje kepė riestainius ir jais prekiavo.

Susituokę Roberto tėvai po kurio laiko, maždaug 1930–1931 m., arčiau gatvės pasistatė mūrinį dviejų aukštų namą (sovietmečiu toje vietoje buvo autoinspekcija). Naujasis namas buvo pažymėtas Birutės gatvės 8-uoju numeriu, ir toks pat adresas yra išlikęs iki šiol. Šiame name ir augo Robertas su seserimis Liuda ir Sofija. Jauniausioji sesuo Sofija baigė Klaipėdos pedagoginę mokyklą, o vėliau ir Klaipėdos Juozo Karoso muzikos mokyklą, dirbo choro vadove. Sesuo Liuda pasekė mamos pėdomis ir, baigusi Kauno farmacijos mokyklą, dirbo vaistinėje.

Tėtis Juozas Varnas buvo šviesus žmogus. Jis mokėjo rusų, latvių ir vokiečių kalbas. Nors turėjo savo verslą, dar buvo ir Mažeikių miesto burmistro pavaduotojas. Mama Morta Varnienė tarpukariu buvo baigusi farmacijos mokslus Kaune ir dirbo Mažeikių vaistinėje. Be to, ji buvo didelė meno mėgėja, visuomenininkė. Užėjus sovietams Varnų šeimos turtas buvo nacionalizuotas, o 1941-ųjų birželį per pirmuosius vežimus Juozas Varnas buvo ištremtas į Vorkutą. Tada visi šeimos vargai užgriuvo Roberto mamą. Nelengvi tai buvo metai, nelengva, kaip ir visų Lietuvos tremtinių vaikų, lemtis teko ir Robertui su seserimis, tik niekada jis tuo nesiskundė, ir niekada neverkšleno, o tiesiog gyveno... vardan tos Lietuvos.

Sunku būtų dabar aprašyti, kaip visa tai paveikė jaunojo menininko Roberto pasaulėjautos formavimąsi, tačiau aišku, kad paliko gilų pėdsaką tolimesniame jo gyvenime.

Kelias į muzikos pasaulį

Varnų šeimos būta labai dainingos. Čia ir buvo įskiepyta meilė dainai bei savo krašto kultūrai. Būdamas dar visai mažas, Robertas jau išsiskyrė muzikiniais gabumais. Pastebėjęs tai, tėtis vaikui nupirko rojalį. O pirmasis Roberto muzikos mokytojas buvo geras šeimos draugas, Mažeikių vargonininkas, Juozo Naujalio mokinys Karolis Pukevičius. Jis pramokė Robertą muzikos pradmenų bei įvedė į nuostabų muzikos pasaulį.

Iš vaikystės suaugęs su liaudies daina, maestro nesiskyrė su ja visą savo gyvenimą. O žemaitiška liaudies daina „Lek gervele...“  tapo it savotišku Roberto gyvenimo leitmotyvu.

Gabų mokinį pastebėjo Mažeikių gimnazijos, kurioje mokėsi Robertas, muzikos mokytojas Albinas Jasenauskas, Jis noriai mokė Robertą smuikuoti, skambinti pianinu, muzikos teorijos bei istorijos pagrindų ir, žinoma, liaudies dainų.

Tai ir nulėmė tolimesnį jaunojo Roberto gyvenimą. 1949 m. muzikos studijų keliai atvedė jį į Klaipėdą. Čia, Klaipėdos muzikos mokykloje, kelerius metus mokėsi griežti altu pas žymų muziką Juozą Matutį, o 1951 m. pradėjo studijuoti chorinį dirigavimą pas vieną ryškiausių tuometės Klaipėdos muzikos autoritetų Klemensą Griauzdę. Robertas mokykloje pasižymėjo įvairiapuse muzikine veikla - dainavo chore, griežė simfoniniame orkestre ir styginių kvartete. Turtinga tuometės Klaipėdos muzikinė aplinka stipriai paveikė jaunąjį muziką, formavo muzikinį pasaulėvaizdį.

1953–1958 m. Robertas išvyko studijuoti choro dirigavimo į Vilnių, Lietuvos valstybinę konservatoriją (dėst. Jono Motiekaičio klasė). Smalsus ir aktyvus Robertas, būdamas Vilniuje, garsėjančiame savo ne tik muzikine kultūra, troško paimti kuo daugiau ir vien muzikinėmis studijomis neapsiribojo. Jis uoliai ėmėsi muziko darbo - buvo Vilniaus miesto medicinos darbuotojų choro chormeisteris, dainavo Vilniaus jaunimo chore (vadovas Adolfas Krogertas), buvo Lietuvos radijo muzikos laidų redaktorius. Ši profesinė patirtis ir ypač darbas muzikos laidų redakcijoje, suformavo platų muzikinės kultūros akiratį, davė naujų impulsų jo - ir kaip muziko profesionalo, ir kaip visuomenės veikėjo bei kultūrininko - tolimesnei veiklai.

Intensyvūs metai Klaipėdoje

Baigęs aukštuosius mokslus, jaunasis menininkas buvo kalbinamas likti ir darbuotis Vilniuje. Tačiau jo apsisprendimą tikriausia nulėmė meilė savam kraštui. Taigi 1958–1967 m. yra pažymėti, kaip Roberto Varno intensyvaus darbo ir kūrybos metai Klaipėdoje. Čia, po studijų parvykęs, jis dirbo choro dirigavimo ir teorinių disciplinų dėstytoju tuomečiame Klaipėdos muzikos technikume (dabar Stasio Šimkaus konservatorija). Paraleliai dirbo Klaipėdos liaudies operoje: nuo 1958 m. - chormeisteriu, o 1960–1964 m. - meno vadovu ir vyriausiu dirigentu. Nelengvas tada buvo Klaipėdos liaudies operos gyvenimas. Ji dar tik kūrėsi ir stiprėjo, reikėjo vienu metu būti ir meno vadovu - menininku, ir administratoriumi, prižiūrėti teatro ūkio dalį.  Roberto vadovavimo laikotarpiu buvo suformuotos pagrindinės Liaudies operos gairės bei nuostatos, kuriomis vadovavosi ir vėlesni jo vadovai. Robertas Varnas stengėsi išlaikyti senas lietuviško Klaipėdos operos teatro tradicijas, siekiančias dar prieškario laikus, kai tuometinės „Aukuro“ draugijos bei miesto menininkų dėka buvo kuriamos. Šias tradicijas puoselėjo ir pokariu Klemenso Griaudės vadovaujamame Klaipėdos muzikinės komedijos teatre. Vienas jaunojo vadovo ryškių darbų – žymių operos meistrų spektaklių pastatymai. Taip buvo atnaujinta Giuseppe Verdi opera „Traviata“, pastatyta Pietro Mascagni opera „Kaimo garbė“. Kita veiklos sfera - operos kolektyvo (choro ir orkestro) koncertinė veikla. Buvo surengti reikšmingi Liudwig van Beethoveno ir Wolfgang Amadeus Mozarto kūrinių koncertai, su operos kolektyvu koncertuota Klaipėdoje, Šiauliuose, Palangoje, Šilutėje ir Liepojoje (Latvija).

Išskirtini Roberto Varno veikloje tapo 1964–1967 m., kai jis su dideliu užsidegimu ir energija ėmėsi vadovauti Kretingos mišriam chorui „Gintaras“. Jaunasis meno vadovas ir dirigentas suburia per 100 dainininkų chorą. Jo repertuare buvo vertingų, sudėtingų kūrinių. Choras dažnai koncertavo dalyvaujant žinomiems solistams - Antanui Kučingiui, Elenai Saulevičiūtei, K. Elertui. Roberto vadovaujamas choras „Gintaras“ tapo vienu ryškiausiu regiono mėgėjų choru, pelnė prizines vietas respublikiniuose konkursuose. 1965 m. respublikinės dainų šventės konkursui Robertas Varnas su „Gintaro“ choru pirmą kartą Lietuvoje parengė C. Orffo kantatos „Carmina Burana“ pirmąją dalį. Vėliau, 1966 m. su Valstybiniu filharmonijos simfoniniu orkestru, diriguojant Juozui Domarkui, šis kūrinys skambėjo Kaune, Klaipėdoje, Kretingoje. 1967 m. įspūdingu koncertu Kretingoje choras paminėjo savo gyvavimo dešimtmetį.

Atsivėrė platūs horizontai

Dabar tikriausia ne taip svarbu, kokių vėjų genamas Roberto gyvenimas pasisuko į Kauną, galima drąsiai teigti, kad tai buvo vienas ryškiausių ir produktyviausių jo kūrybinio gyvenimo periodų.

Nuo 1967 m. rudens Robertas Varnas tapo Kauno Juozo Gruodžio aukštesniosios muzikos mokyklos choro dirigavimo dėstytoju. Ne vienas jo mokinys prisimena maestro kaip reiklų ir principingą pedagogą, kartu ir nuoširdų vyresnį draugą bei patarėją.

1968–1982 m. ypatingi Roberto kūrybinėje veikloje, aukso raidėmis pažymeti darbu su tuomečiu Kauno politechnikos instituto (dabar Kauno technologijos universitetas) akademiniu choru „Jaunystė“. Reiklus sau ir kitiems jis tvirtai stojo už choro vairo. Daugiau kaip dešimtmetį jo vadovaujamas studentų mišrusis choras „Jaunystė“ tapo vienu geriausių Lietuvos choriniu kolektyvu, o garsas apie chorą plačiai nuskambėjo ir Lietuvoje, ir užsienyje. Choras aktyviai dalyvavo Baltijos respublikų studentų dainų šventėse „Gaudeamus 1968“ Vilniuje, „Gaudeamus 1971“ Rygoje, „Gaudeamus 1974“ Tartu, „Gaudeamus 1978“ Vilniuje ir „Gaudeamus 1981“ Rygoje. 1970 m. respublikinės dainų šventės konkurse „Jaunystė“ pelnė absoliučiai geriausio Lietuvos mėgėjų mišriojo choro vardą. Geriausiojo choro vardas patvirtintas 1975 m. konkurse, puikų meninį lygį choras pademonstravo ir 1980 m. konkurse.

Su šio choro koncertine veikla Kaune gimė ir nauja tradicija, kuri Roberto Varno iniciatyva išaugo į tarptautinius studentų mišriųjų chorų konkursus „Juventus“. Šis konkursas plačiai išgarsino ne tik Kauno miestą, ir visos Lietuvos chorinės kultūros pasiekimus. Tai buvo pirmasis Lietuvoje rengiamas tarptautinis studentų chorų konkursas, kurio aidai girdėti dar ir šiandien. Septyniuose tarptautiniuose „Juventus“ konkursuose 1968, 1970, 1972, 1975, 1977, 1979 ir 1983 „Jaunystė“ laimėjo visų laipsnių prizines vietas. Svarbūs „Jaunystei“ buvo 1975 m., kai choras šiame konkurse pelnė pirmąją vietą. Šis konkursas Roberto Varno iniciatyva, buvo skirtas M. K. Čiurlionio gimimo 100-mečiui. O 1977 m. konkurse ,,Juventus“ choras „Jaunystė“ pelnė prizą už geriausią koncertines programos kūrinio atlikimą, jo interpretaciją ir dramaturgiją. Gausia ir turininga koncertine veikla garsėjo choras „Jaunystė“. Dainuoti šiame chore buvo ne tik didelė garbė ir prestižas, bet ir didelė muzikinio koncertinio gyvenimo mokykla. „Jaunystė“ surengė daug koncertų Lietuvos miestuose ir miesteliuose, gastroliavo Rusijoje, Ukrainoje, Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje, Čekoslovakijoje, Bulgarijoje, Rumunijoje, Jugoslavijoje ir Vokietijoje, plačiai išpopuliarino lietuvių ir užsienio kompozitorių kūrinius. Atsirado kompozitorių, kurie rašė chorinius kūrinius specialiai „Jaunystėi“ ir pirmą kartą juos atlikdavo. Tai buvo savotiška naujosios chorinės muzikos laboratorija, kuri davė naujų impulsų chorinės muzikos kūrėjams, aktyviai populiarinimo chorinį žanrą. „Jaunystės“ choro jubiliejiniai koncertai tapo ne tik gražia tradicija bei kūrybinės veiklos ataskaita visuomenei, bet ir tikru muzikiniu įvykiu Kaune. „Jaunystės“ pavyzdžiu sekė ir kiti chorai. Su garsiais atlikėjais „Jaunystė“ atlikdavo sudėtingas programas, kurios reprezentavo Kauno miesto chorinę kultūrą, koncertavo su profesionaliais kolektyvais – su Lietuvos kameriniu orkestru, atliko Josepho Haydno 9 chorų ciklą, Stasio Šimkaus kantatą „Atsisveikinimas su Tėvyne“, su Nacionaliniu simfoniniu orkestru pirmą kartą atliko Giedriaus Kuprevičiaus kantatą „Pagonių giesmės“ ir daugelį kitų kūrinių.

Pedagoginis darbas ir choras „Jaunystė“ - tai dar nebuvo Roberto Varno veiklos riba Kaune. Lygia greta jis darbavosi vadovaudamas Kauno žemės ūkio statybos projektavimo instituto šokių ansamblio „Rasa" vokalinei grupei, buvo Kauno valstybinio choro chormeisteris, talkino miesto mėgėjų chorams, organizavo dainų šventes, koncertus, konkursus ir kitus renginius.

„Lek gervele...“

Gal jūros ošimas, gal gervės klyksmas, o gal ir savas kraštas, jo trauka tikriausiai turėjo lemiamos įtakos, kad Robertas vėl atsidūrė Klaipėdoje.

Kaip tik tuo metu ėmė stiprėti Klaipėdoje palyginti su jauna muzikos ir meno institucija – Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetai. 1982 m. joje dirbti ir atvyko Robertas Varnas. Jis aktyviai įsijungė į šios institucijos darbą Choro dirigavimo katedroje (1983-1986 m. ir 1988-1991 m. – katedros vedėjas) bei Klaipėdos universitete (1996–1998 m. Klaipėdos universiteto Menų fakulteto pirmasis dekanas, 1995-2001 m. Klaipėdos universiteto senato narys).

Kuklios natūros maestro garsėjo kaip didelis eruditas, puikus savo dalyko žinovas, dažnai vadinamas „vaikščiojančia enciklopedija“, kėlė tiek studentų, tiek ir kolegų pagarbą. Pedagogas išugdė nemažą būrį choro dirigentų. Originalios dirigavimo, stilistikos ir interpretacijos paskaitos, kur jis sudėjo savo asmeninę patirtį, buvo labai populiarios. Jų pagrindu  parengtos ir išleistos metodinės priemonės „Apie dirigavimo techniką“ (1985 m.), „Stilistika ir interpretacija. Choro muzika“ (2007 m.) ,„Apie religinę muziką“ (2007 m.).

Roberto Varno plunksnai priklauso daugybė straipsnių, išleistų jo knygų, 2007 m. Mažosios Lietuvos pirmosios lietuvių šventės 80-mečiui surengtai Jubiliejinei dainų šventei Robertas Varnas parengtė platų istorinio-informacinio pobūdžio leidinį, tais pačiais metais KU leidykla išleido jo monografinio pobūdžio apybraižą „Nomen nescio“, skirtą žymiam lietuvių muzikui išeivijoje, kunigui Bruno Markaičiui S J. R. 2008 m. leidykla „Druka“ išleido R. Varno ir bendraautorių (V. Blūšius, A. Šumskis) parengtą stambų iliustruotą leidinį „Aukuras“. (Vakarų Lietuvos chorinės kultūros metraščiai).

Be intensyvaus pedagoginio darbo, Robertas Varnas intensyviai darbo su įvairiais chorais. 1985 m. respublikinei dainų šventei jis parengė Klaipėdos medicinos darbuotojų klubo mišrųjį chorą. Šis choras VI Stasio Šimkaus chorų konkurse savo kategorijoje pelnė pirmąją vietą. Įvairiais laikotarpiais vadovavo Choro dirigavimo katedros Neakivaizdinio skyriaus choro studijai, šios katedros dėstytojų ir studentų kameriniam chorui (su juo parengė Klaipėdos šiuolaikinių kompozitorių Z. Virkšo, A. Remesos, R. Šileikos, J. Domarko autorinių koncertų ciklą, vėliau vadovavo savo suburtam Klaipėdos universiteto mišriajam chorui - jį parengė Tarptautiniam bažnytinės muzikos festivaliui Alūksnėje (Latvija), 1994 m. pirmajai Pasaulio lietuvių dainų šventei, Lietuvos aukštųjų mokyklų tradiciniams choriniams festivaliams.

Naują savo kūrybinės veiklos puslapį maestro atvertė 2006 m., kai KU leidykloje išleido Žemaičių ir Pamario krašto dainų išdailų rinkinį chorams „Aš išdainavau…“.

Tiesą pasakius, Robertas visais savo kūrybinės veiklos periodais vienaip ar kitaip prisiliesdavo prie muzikos kūrybos, tačiau šis leidinys atvėrė naują maestro, kaip kompozicijos meistro, veiklos puslapį, davė naujų kūrybinių impulsų. Jo liaudies dainų išdailose nestokojama muzikinės raiškos originalumo, jautriai susipynusio su žemaitiškomis liaudies dainomis. Giliai,  turtingai, ir labai jautriai pateikta liaudies melodika, dermė, o naujai sukomponuotas skambesio koloritas, jautrios melodikos interpretacijos sukūrė originalią išdailų leksiką ir stilistiką.

„...Prie šios dainos yra prisilietę daug puikių mūsų meistrų, bet tokios, iš pirmo žvilgsnio paprastos, nuoširdžios, tačiau taip meistriškai ir įtaigiai subalsuotos lietuvių liaudies dainos nesu girdėjęs, - sakė profesorius, kompozitorius Rimvydas Žigaitis, išgirdęs Roberto Varno išplėtotą lietuvių liaudies dainą „Lek gervele...“. Ši daina apskriejo visą Lietuvą, nepalikdama abejingo nė vieno klausytojo.

Įkūrė „Aukuro“ bendriją

Vienas didžiausių įspaudų Lietuvos uostamiesčio kultūroje - Klaipėdos miesto chorinės bendrijos „Aukuras“  įkurimas. Būdamas šios bendrijos įkūrėju ir vadovu, maestro aktyviai darbavosi chorinės kultūros puoselėjimo baruose. Robertui Varnui rūpėjo visi su chorine kultūra sietini dalykai ir ne tik tai. Jis aktyviai dirbo visuomeninį darbą, svo autoritetu telkė vienminčių būrį, kuris rūpinosi chorinės kultūros paveldu, jo vieta ir padėtimi visuomenėje, ypač tarp jaunimo. Jo iniciatyva bendrija į savo rankas perėmė Stasio Šimkaus chorų konkursą ir išaugino iki tarptautinio renginio, inicijavo trijų respublikinių mokslinių konferencijų ciklą „Mažosios Lietuvos ir lietuvių išeivių muzikinė kultūra“ (1989, 1992 ir 1994 m.), įkūrė ir kuravo „Išeivijos muzikos archyvą“, (2000 m. jo fondai perduoti KU muzikologijos institutui), rengė dainų šventes, festivalius, koncertus, autorinius vakarus-susitikimus, leido knygas ir kt.

Sunku kalbėti apie tokio didumo asmenybę, juolab, kai norisi atskleisti visą spektrą jo darbų. Dažnai net pasimeti, dėliodamas juos pagal reikšmingumą, svarbą miestui, Lietuvai. Bet visada jauti, kad už tos veiklos, už tos gausybės nuveiktų darbų buvo kilni asmenybė, slypėjo jautrus ir labai kuklus žmogus, o juk tai yra svarbiausia.

Išskirtinas maestro bruožas – pagarba ir dėmesys kitiems. Jis visada rasdavo laiko kitiems, visada nuoširdžiai džiaugėsi kitų darbais ir laimėjimais, visada negailėjo gero, paskatinančio žodžio, o jei ir ką pakritikuodavo, tai pasakydavo taikliai, korektiškai ir tvirtai, su dideliu noru padėti, padrąsinti, kad būtų geriau. Po tokių pastabų norėdavosi darbuotis iš peties. Jo gili, įgimta inteligencija ir erudicija, jo mokėjimas išklausyti, suprasti, pagelbėti, patarti visada žavėjo. Šis taurus jo asmenybės bruožas lydėjo per visą jo gyvenimą, būrė jį bendraminčius ir darbų tesėjus. Nuoširdžiu dėmesiu kitiems jis visada praturtindavo, pripildydavo savo dvasios šviesa ir atsidavimu. Ir šiuo požiūriu jis buvo ir liko didis mokytojas.

Kitas ne mažiau svarbus maestro bruožas buvo savęs aukojimas kitiems. Gal simboliška, kad jo įkurtas „Aukuras“ – tai it savęs aukojimo mokykla. Dėl tų idėjų, kurios atneša gėrį, grožį, išsaugo patį brangiausią, pamatinį mūsų tautos turtą – dvasinę tautos kultūrą, kurios ant rankų neatneši, neparodysi, bet be kurios Lietuva praranda savastį, kuri gyvuoja laike ir erdvėje, tautos sąmonėje ir darbuose, be kurios tauta praranda tai, kuo didžiuojasi, kuo gyvena, ką brangina.   

Prasmingi maestro gyvenimo metai - tai laikas, tikriausiai labai individualus ir neapibrėžiamas, bet visada siejamas su savęs aukojimu kitiems, kas būdinga didžiavyriui Žemaičių Lietuvos Robertui Varnui. Tai jo gyvenimo CREDO!

Klaipėdos miesto chorinės bendrijos „Aukuras“ tarybos pirmininkas,
Klaipėdos universiteto doc. Algirdas Šumskis