Doc. Algirdas Šumskis. 2019 m. XVII „Vasaros akademija“

Doc. Algirdas Šumskis. 2019 m. XVII „Vasaros akademija“ 

Kasmet  antroje rugpjūčio pusėje  Lietuvos chorvedžiai tradiciškai suvažiuoja į kvalifikacijos kėlimo kursus – „Vasaros akademiją“, visada išsiskiriančia savo turiniu, puikiais lektoriais ir prisodrinta dienotvarke. „Vasaros akademija“ garsėja ne tik puikiais lektoriais, bet ir savo gražiomis tradicijomis. Tai – žymių choro meistrų praktiniu darbu su įvairiais kolektyvais, pristatomais naujais choriniais kūriniais, kurie čia pat dalyvių chore sudainuojami, įvertinami, puikiu kolegų bendravimu, o dar ir tuo, kad joje aptariami Lietuvoje įvykę chorinės kultūros ženklesni įvykiai, Dainų šventės, festivaliai, konkursai bei kiti projektai, nubrėžiamos tam tikros ateities gairės, analizuojamos Lietuvos chorinės bendruomenės godos, pristatomi ateities planai bei darbai, aptariama dainų švenčių tradicija ir jos perspektyva bei kiti aktualūs chorinės kultūros vyksmo klausimai.

Kokia ji buvo šiemet? Ar pateisino suvažiavusio gausaus choro vadovų ir muzikos mokytojų, o ir dar studijuojančio jaunimo – jaunų chorvedžių būrio lūkesčius? Apie tai keliais žodžiais ir noriu pasidalinti.

Šio straipsnio tikslas nėra kruopščiai detalizuoti kursų dienotvarkę, patikėkit, ji kaip visada buvo turininga ir prasminga. Netrūko nei puikių lektorių, nei įsimintinų įspūdžių, pramogų, kurias vainikavo puiki ekskursija į Molėtų observatoriją, nuostabus Šiaulių valstybinio kamerinio choro „Polifonija“ koncertas observatorijos bokšte su dirigentu profesoriumi Volker Hempfling, o netikėtai pakitusi Vasaros akademijos kursų vieta tik dar labiau praturtino nauja patirtimi, davė teigiamą postūmį bendrai atmosferai, kurią ženkliai papildė nuostabi istorinė Alantos dvaro dvasia!

Kaip ir visada kursų ašis sukosi apie pagrindinį kursų lektorių, šiais metais – profesorių Volker Hempfling iš Vokietijos. Trumpai apie lektorių. Volkeris Hempflingas gimė 1944 m., studijavo bažnytinę muziką, dirigavimą orkestrui, vargonus ir dainavimą Herforde ir Kelne. 1968 m. pradėjo dirbti meno vadovu su garsiu profesionaliu choru „Kölner Kantorei“. Nuo 1972 m. iki 1985 m. dirbo Altenbergo miesto katedros vargonininku ir kantoriumi, nuo 1985 m. iki 1997 m. buvo bažnyčios muzikos vadovas ir katedros choro muzikos vadovas. 1983–1994 m. Volker Hempfling vadovavo Kelno „Gürzenich“ chorui. Nuo 1985 m. profesorius Volker Hempfling dirbo Saro muzikos akademijos chorinio dirigavimo pedagogu, o nuo 1993 m. iki pensijos (2003 m.) profesoriavo Robert Schumann Hochschule Diuseldorfe, taip pat vadovavo Protestantų bažnytinės muzikos katedrai ir kolegijos kameriniam chorui, dėstė dirigavimą. Su choru „Kölner Cantorei“ daug koncertavo daugelyje Europos šalių, yra išleidęs nemažą pluoštą kompaktinių plokštelių ir kt. Be intensyvaus darbo su šiuo choru, profesorius yra kviečiamas būti tarptautinių chorų konkursų vertinimo komisijos nariu, diriguoti įvairiems koncertams bei projektams, vesti įvairius profesinio meistriškumo kursus bei seminarus. Profesorius Volker Hempfling yra laikomas vienu geriausių vokiškos renesanso, protestantų bažnytinės muzikos ir ypač baroko muzikos ekspertu, puikiu J. S. Bacho muzikos žinovu ir atlikėju. Jau tai, kad jis yra per 700 kartų dirigavęs  J. S. Bacho stambios formos kūrinių, pasijų – yra labai iškalbingas faktas. Profesorius Volker Hempfling yra daugelio chorinių natų leidinių redaktorius bei yra pats išleidęs ne vieną natų leidinį, paskelbęs ne vieną chorinio kūrinio aranžuotę. Labai populiarus yra jo parengtas ir išleistas Carus – Verlag chorinių kūrinių leidinys „Lore – Ley“. Populiarūs yra ir jo išleisti vokiečių liaudies dainų mišriems chorams leidiniai „Klasika“ bei natų rinkinys moterų chorams.

Profesorius Volker Hempfling Lietuvoje svečiuojasi jau antrą kartą. Jis, profesoriaus Vytauto Miškinio kvietimu, yra buvęs 1998 m. Pasaulio Lietuvių dainų šventės metu surengto Lietuvos chorų konkurso vertinimo komisijos nariu, kartu su Toomu Kapten iš Estijos, Phillip Olson iš Švedijos, Rita Klioriene iš JAV ir kitais. Nuo tada užsimezgusi graži draugystė tarp šių iškilių asmenybių tęsiasi iki šiol. Ne paslaptis, kad ir dabar, tik maestro Vytauto Miškinio dėka profesorius atvyko pas mus, į Vasaros akademiją. Taigi, profesoriaus Volker Hempfling dalyvavimas Vasaros akademijoje yra ne tik kursų kokybės rodiklis, bet ir ženklus chorinės kultūros įvykis.

Profesoriaus tema – „Vokiečių muzika. Repeticija su choru „Polifonija“, domino visus kursų dalyvius. Darbas su „gyvu“ kolektyvu nėra naujiena Vasaros akademijoje: jos istorijoje prisimename „Ąžuoliuko“ choro dainininkus, „Liepaičių“ choro studijos merginas, vokalinio ansamblio „Acusto“ dainininkus, turėjome net svečių – berniukų chorą iš Estijos bei merginų chorą iš Latvijos ir t.t. Šiemet kursams talkino Šiaulių valstybinis kamerinis choras „Polifonija“.
Visada, kai su choru dirba žymi asmenybė, tikiesi pamatyti, sužinoti kažką naujo. Ne paslaptis, dažnai ir lektoriai, žinodami auditorijos lūkesčius, stengiasi įtikti jai, tam tikra prasme nori sužavėti savo neeiliniais „triukais“, pademonstruoti savo sugebėjimus ir panašiai. Vienok, profesorius nesistengė to daryti, pataikauti ar įtikti auditorijai, aiškiai matėsi jo darbo tikslas – pasirengimas koncertui, kuris vainikuos kursų darbą su choru. Tad nesimatė lektoriaus noro demonstruoti save, jis tiesiog dirbo su partitūra, stengėsi kuo tiksliau ją atlikti, retkarčiais komentuodamas, kodėl daro taip ar kitaip. Mane asmneniškai jis sužavėjo savo paprastumu:  jutau jo didžiulę pagarbą dainininkams, ir net kai kas nors nesigaudavo, jis kantriai kartodavo komplikuotą vietą, bet niekada neleido sau pasakyti, kad dainininkai kažko nesugeba padaryti. Jo komentarai ir pastabos buvo tikslios, o darbo principas rėmėsi labai paprastomis priemonėmis, kurias visi dažnai naudojame  dirbdami su choru. Nežinau, gal tai ir nuvylė naujovių ir visokių įmantrių triukų „medžiotojus“, tačiau manau, kad profesoriaus taktika darbe su profesionaliu choru pasiteisino. Ir net kai koncerto metu, Molėtų observatorijos bokšte, vienas kūrinys buvo atliktas ne taip, kaip norėjosi, jis nepyko ant dainininkų, o tik nusišypsojo ir, atsisukęs į publiką, papasakojo labai pamokančią istoriją apie vieno žymaus dirigento nuotykį koncerto metu. Garsus dirigentas koncertavo labai žymioje, reprezentacinėje salėje, publika po kiekvieno atlikto kūrinio gausiai plojo, tačiau po vieno, nelabai sėkmingo atlikimo, pasigirdus vos vienam kitam pliaukštelėjimui, dirigentas atsisuko į klausytojus ir prakalbo: „mielieji, matyt jums ne viskas buvo aišku šiame kūrinyje, todėl aš jį jums mielai pakartosiu dar kartą“. Taip taręs pakartojo kūrinį, ir jis pavyko, publika buvo sužavėta. Papasakojęs tą istoriją, profesorius atsisuko į dainininkus ir pakartojo tą kūrinį dar kartą – jis pavyko!

Taigi, puikus didžiulės erudicijos ir tolerancijos pavyzdys, kuris trykšte tryško iš profesoriaus, mane sužavėjo. Toks buvo šios Vasaros akademijos paprastas ir tuo pačiu nepaprastas pagrindinis lektorius. Net jo vedami balso lavinimo pratimai buvo labai paprasti ir tuo pačiu puikiai atliko savo funkciją, galėjai be jokio paaiškinimo matyti jų prasmę, tikslingumą, tikiu, kad daugelis choro vadovų rado peno ir savo darbo praktikai‎. Kursų eigoje profesorius glaustai supažindino su savo veikla bei vokiška chorine tradicija ir choriniu judėjimu, pademonstravo atsivežtus įrašus, pakomentavo juos.

Vadovavimas kolektyvui yra kiekvieno chorvedžio kasdienybė, tačiau vadovauti ir būti lyderiu yra ne vienas ir tas pats. Vienu metu būti ir vadovu, ir lyderiu, matyt, yra kiekvieno chorvedžio siekiamybė. Profesoriaus Vytauto Miškinio iniciatyva pakviestas šią temą giliau išanalizavo ir atskleidė pokyčių valdymo organizacijose konsultantas ir profesionalaus koučingo (ugdomojo vadovavimo metodo) specialistas lektorius Rolandas Juraitis. Lektoriaus patirtis ispūdinga – UAB „Profesionalų aljansas“ konsultantas ir partneris, Adizes instituto Lietuvoje konsultantas ir Adizes klubo narys, išmaniųjų technologijų asociacijos (ITA/SMARTTA) vadovas, Koučingo asociacijos ICF Lithuania steigėjas, valdybos narys, prezidentas, daugelio verslo įmonių savininkas (UAB Europulsas&Co, UAB Straikas, UAB Savoja, UAB RD Capital Development), daugiau nei 25 metai praktinės patirties. Jo paskaitos tema „Vadovavimo ir lyderystės samprata meniniame kolektyve“ pasirodė labai aktuali ir gana intriguojanti, nes tradiciškai lyg ir savaime suprantama, kad meno kolektyvo vadovas yra puikus menininkas, vadinasi, ir lyderis, paskui kurį seka kolektyvas.
Man imponavo lektoriaus atvirumas, jo prisipažinimas, jog su menininkų bei chorų vadovų auditorija susitinka bene pirmą katrą, juo labiau, kad jis nėra meno, o yra verslo atstovas, ir daugelis terminų bei sampratų, kuriuos jis naudos paskaitoje yra artimos verslo pasauliui. Tačiau R.Juraičio nuomone vadovavino ir lyderystės sampratos yra universalios sąvokos ir galimai vartotinos tiek verslo, tiek ir meno pasaulyje, todėl pasistengė kaip galima suprantamiau išdėstyti lyderystės sampratos esmę, metodikos pagrindus, pakviesdamas auditoriją diskutuoti, būti atviriems ir aktyviems. 

Keliais bruožais pabandysiu atskleisti pagrindinius jos momentus. Pirmiausia, pranešėjas supažindino su termino „vadovavimas“ samprata ir išskyrė kelis būdingiausius ir pagrindinius jos bruožus. Pirmasis bruožas – vadovavimas kaip optimalus būdas paskirstyti žmogiškuosius, fizinius, finansinius ir informacinius resursus; antrasis – vadovavimas apima planavimo, organizavimo, motyvavimo ir kontrolės funkcijas; trečiasis – vadovavimo užduotis – maksimaliai efektyviu būdu pasiekti iškeltus uždavinius. Apibendrinant vadovavimo sąvoką, lektorius pabrėžė, kad vadovavimas čia traktuojamas ne kaip hierarchinė karjeros pakopa ar kaip viršenybė prieš kitą asmenį, kaip tai dažnai suvokiama, bet kaip pagalba žmogui pasiekti maksimalių rezultatų savo darbe. Taigi, vadovavimas tai pagalba, o ne prievarta, ne įsakinėjimas, ne draudimas ar nurodinėjimas. Manau, tai labai naudinga patirtis, ypač chorų vadovams, kurie kartais linkę priversti, o ne padėti…

Apibūdindamas lyderį, prelegentas pasitelkė žymių mokslininkų suformuoluotus lyderio apibrėžimus: lyderis yra tas, kuris turi pasekėjų (Peter Ferdinand Drucker, 1996 m.); lyderystė – tai procesas, kurio metu įtakojami kiti asmenys, kad šie suprastų ir sutiktų su tuo, ką reikia padaryti ir kaip tai padaryti (Gary A. Yuky, 2006 m.); lyderystė – tai procesas, kurio metu individas įtakoja asmenų grupę, kad būtų pasiektas bendras tikslas (Peter G. Northouse, 2009 m.); lyderystė yra sugebėjimas įkvėpti kitus siekti jo pateiktos vizijos per jo išsakytas nuostatas tokiu lygmeniu, kad tai tampa visų bendromis pastangomis, visų siekiu, visų vizija ir visų sėkme (Steve Zeitchik, 2012 m.). Apibendrinant galima teigti, kad lyderiavimas – tai darantis įtaką procesas, kurio metu asmuo neprievartiniu būdu paskatina kitus grupės narius siekti nustatytų grupės ar organizacijos tikslų.

Sugretinus paaiškėja, kad vadovai daro dalykus tinkamai, o lyderiai daro tinkamus dalykus, teigė lektorius! Taigi, iš čia ryškėja ir skirtingos lyderio ir vadovo savybės bei pagrindinės funkcijos. Lyderio – sukurti viziją ir misiją, suformuoti tikslus, inicijuoti pokyčius. Vadovo – įgyvendinti lyderio viziją, valdyti sudėtingas situacijas, sudaryti planus ir tikrinti rezultatus. Ar gali visos šios savybės būti viename asmenyje, ar įmanoma tai suderinti viename asmenyje, ir dar pastoviai kintančioje situacijoje bei aplinkoje? –  klausė lektorius.

Tam, kad giliau suvoktume reiškinius, kurie vyksta organizacijose, suprastume vadovo bei lyderio vaidmenis jose bei elgsenos modelius, lektorius pasiūlė paanalizuoti reiškinius, kurie yra tampriai susieti su tos struktūros ar organizacijos gyvenimu (tiek pačios organizacijos viduje, tiek ir išorės veiksnių). Pirmiausia jis iškėlė būtiną sąlygą organizacijos gyvenime: pokytį (su kuriuo neišvengiamai susiduria visi). Kas tai yra? Problema ar galimybė? O juk tiek problema, tiek galimybė turi daug bendro. Jų bendrumų sumą jis įvardino kaip „problemybė“, kurią galima spręsti dviem būdais – „sprendimu“ arba „įgyvendinimu“. Galima matyti ir tai, kaip, kokiu principu ir priemonėmis „problemybė“ sprendžiama: ar tai demokratinis sprendimo būdas, ar diktatūra. Galimas ir tų dviejų būdų sprendimo sujungimas, kurį sąlyginai įvardintume kaip „demokratūra“. Tokiu būdu aiškėja, kaip veikia šios dvi veiklos formos praktikoje atskirai bei kartu junginyje ir kas tose veiklose būdinga. Paaiškėjo, kad demokratijai daugiau būdingas sprendimų priėmimas, o diktatūrai – sprendimų įgyvendinimas. Lektorius pasiūlė traktuoti tai kaip optimalų elgsenos modelį: organizacijos gyvenime demokratija reikalinga sprendimų priėmimui, o diktatūra – sprendimų įgyvendinimui.

Analizuodamas gerai valdomų organizacijų veiklą lektorius išskyrė du jų tipus: vienos jų yra rezultatyvios ir efektyvios trumpalaikėje perspektyvoje, kitos – ilgalaikėje perspektyvoje. Pirmoms būdinga tai, kad jos patenkina klientų poreikius, yra funkcionalios, rezultatyvios, jų administracija sistemiška, efektyvi, tačiau viskas nukreipta į trumpalaikę perspektyvą. Kitos – antrepreniškos, proaktyvios, rezultatyvios, o jų organizacija integruojanti, organiška, efektyvi ir veikla nukreipta į ilgalaikę perspektyvą. Trumpai lektorius išanalizavo tai, kaip jų modeliai veikia pagal Adizes metodiką, kur nemenką vaidmenį vaidina organizacijos veiklos prioritetai, dėmesys, į ką orientuota organizacijos veikla. Ar organizacijos dėmesys orientuotas į rezultatą ar procesą, jos mąstymas – į struktūrizuotą ar nestruktūrizuotą, jos tempas – į greitai ar lėtai, jos požiūris – į lokalų ar globalų. Skiriasi ir kokius uždavinius ir klausimus sau iškelia organizacijos, kur vienos orientuoja savo veiklą į ką daryti ir kodėl bei kada daryti, o kitos į kaip daryti ir kas darys?

Labai vaizdžiai, net šmaikščiai lektorius pristatė organizacijos vadovų vadybinius stilius. Čia jis išskyrė keturis pagrindinius: vykdytojas (Paei), administratorius (pAei), antrepreneris (paEi), integratorius (paeI). Analizuojant asmenybes, buvo išskirti keli jų tipai: vienišas klajoklis; biurokratas; padegėjas; super pasekėjas; kelmas. Apibendrintai nusakyti jiems būdingi bruožai.
Baigdamas savo paskaitą Rolandas Juraitis apibendrino tai, kas būdinga tobulam vadovui – lyderiui: orientuotas į rezultatą; sistematiškas ir organizuotai našus; turintis strateginį požiūrį; prisiimantis rizikas ir kūrybingas inovatorius; kuriantis komandą; pats galintis būti tarsi „nematomas“. Rolando Juraičio paskaita, manau, sukėlė ne vienam choro vadovui naujų pozityvių minčių bei praktinių pastebėjimų,  o gal net paskatino savikritiškai pažvelgti į savo darbo stilių, įsivertinti save.

2018 metų Vasaros akademijoje didelio susidomėjimo ir ovacijų sulaukusi psichologė Laura Dubosaitė buvo pakviesta ir šiemet. Jos pasirinkta paskaitos tema „Konfliktų strategijos ir konstruktyvūs sprendimo būdai“ buvo ne mažiau aktuali visiems chorams bei chorų vadovams. Lektorės dėstymo metodika žavėjo kursų klausytojus. Vaizdžia kalba ji nupasakojo konfliktų atsiradimo prigimtį, taikliai paminėjo klasikinius jų pasireiškimo būdus ir faktus, išanalizavo priežastis. Vertinga buvo ir tai, kad ji aiškiai atskyrė natūralių, lyg ir neišvengiamų konfliktų priežasčių prigimtį. Suskirstė individus pagal jų savybes į atskiras grupes, taikliai jas įvardindama pagal atitinkamų gyvūnų savybes bei elgseną. Vaizdžiai nupasakodama skirtingų gyvūnų bendrą savybių visumą bei elgesį, atskleidė konflikto atsiradimo mechanizmą, priklausomumą nuo tam tikrų charakterio ir elgsenos savybių. Manau, labai vertinga buvo ir tai, kad psichologė, kaip specialistė praktikė, puikiai išanalizavo ir čia pat praktiškai pademonstravo, kaip chorų vadovams įveikti susidariusias kolektyve konfliktines situacijas, kaip užbėgti joms už akių, kad kuo mažiau jų būtų kolektyve. Buvo labai įdomu stebėti, kai lektorė paprašė auditorijos susiskirstyti į atskirus gyvūnus ir bandyti pagal jų savybes bendrauti, bendraujant išvengti konflikto ir t.t. Klausimas kaip suderinti skirtingas asmenybes kolektyve, išvengiant konfliktinių situacijų yra visada labai aktualus, todėl prasminga ir įdomi psichologės L. Dubosaitės paskaita ir šiemet susilaukė didelių ovacijų.

Praeitą Vasaros akademiją  liaudies dainomis džiugino Ukmergės Antano Smetonos gimnazijos mišraus jaunimo choro vadovė, muzikos mokytoja Jūratė Martinkutė. Šiemet mus lydėjo bei žavėjo liaudies dainos, gyvai dainuojamos Veronikos Povilionienės. Dar pirmąją dieną Veronika mus įvedė į sakralųjį lietuvių liaudies dainos pasaulį, kai susirinkę puikiuose Alantos dvaro rūmuose vaišinomės kuklia vakariene. Veronika liaudies daina laimino mūsų stalą, o mes jai pritarėme. Savo paskaitoje „Paskaita ir lietuvių liaudies dainų pasidainavimas“ liaudies dainininkė pasakojo apie turtingą mūsų liaudies dainų lobyną, tremties bei partizanų dainas, daug dainavo, daugiausia dzūkiškas dainas, glaustai nusakė vienbalsio ir daugiabalsio dainavimo būdus. Ji teigė, kad liaudies dainai svarbiausia yra tarmė, jos grožis daro dainą tikrą, tokią, kokią dainavo tam tikri regionai, atskiri kaimai. Pasidalino rūpesčiu, kai dažnas nūdienos dainininkas nemoka dainuoti tarmiškai, nežino tarmės, kai iš dainos išnyksta tarmė. Ji sakė, kad graudu darosi, kai neišmanantys liaudies dainą dainuoja bendrine kalba, taip nususindami dainoje slypintį grožį. Tarmė, jos intonacijos, liaudies dainoje yra ne mažiau svarbi ir kartu su dainos melodija bei ritmu sudaro jos pamatą.

Savo paskaitoje Veronika akcentavo ir tai, kad požiūris į lietuvių liaudies dainą šiuolaikiniame pasaulyje keičiasi, kaip keičiasi visas gyvenimas, jo tempas ir buitis. Ignoruoti tai yra beprasmiška, o ir neatlaikytume jokios konkurencijos. Todėl ji daug dainuoja su žymiais orkestrais bei solistais, nevengdama net džiazo ar pop žanro atlikėjų, dalyvauja įvairiuose projektuose, yra padariusi gausybę įrašų, kuriuos mums mielai pademonstravo. Veronikos manymu, būtina, kad ir liaudies daina evoliucionuotų, keistųsi kartu su gyvenimu, juk visada taip buvo, tikėtina, kad taip ir bus, ir tik tada ji išliks. Kartu labai svarbu, kad tuo pačiu būtų išsaugota jos prigimtis, – tarmė, intonacija, melodika, charakteris, atlikimo maniera ir tradicija. Visa tai santykyje su šiuolaikiniais žanrais, atlikimo naujovėmis duoda šiuolaikį sąskambį ir darną, o tuo pačiu išsaugo mūsų tautos didžiausią turtą – liaudies dainą.

Vienas iš pagrindinių “ Vasaros akademijos“ sudedamųjų – choro studija. Jos tikslas – susipažinti su naujausia lietuvių kompozitorių chorine muzika, o tuo pačiu. Choro studijoje vyko chorinių kūrinių konkurso antrasis turas, ir jis man pasirodė turtingas naujomis kompozicijomis ir, kas labai džiugina, naujais autoriais. Šalia jau gerai žinomų chorinės muzikos kūrėjų – Vytauto Miškinio, Jono Tamulionio, Giedriaus Svilainio, Zitos Bružaitės, Linos Kairytės – rikiuojasi jaunoji kūrėjų karta. Tai vis drąsiau besireiškianti ir savo kompozicijomis žavinti Indra Mažuikaitė – Kubiliūnienė. Džiugina ir dar visiškai nauja, tačiau jau stebinanti savo profesionaliomis kompozicijomis kūrėjų karta: Rūta Švipaitė, Mykolas Treščenkinas, Raimonda Skabeikaitė ir kiti.

Šiemetinę choro studiją labai sustiprino ir tai, kad jai talkino Šiaulių valstybinis kamerinis choras „Polifonija“. Labai svarbus bei pakankamai sudėtingas darbo su choru baras – dainininkų artikuliacija ir dikcija, garso vokalizavimas bei fonetika. Labai aktuali problema – darbas su tekstu, jo tarimas, o ypač kai kūrinio tekstas yra parašytas ne gimtąja, o kita kalba. Klausimų, kaip tarti vienokį ar kitokį tekstą, kaip jį dainuoti (vokalizuoti) yra labai daug, ypač kai tekstas yra lotynų kalba, nes praktiškai visi chorai dainuoja vienokią ar kitokią sakralinę muziką lotynų kalba. Pagaliau, kokios vyrauja lotynų kalbos tarimo tradicijos Lietuvoje, Europoje, Amerikoje ir kitur? Kaip tarti, kuo vadovautis ir kokiomis tarimo tradicijomis, taisyklėmis remtis, ypač kai rengiami kūriniai chorų konkursams, pagaliau, kokią vietą analizuojant tarimą vaidina kūrinio stilistika, epocha, nacionaliniai ypatumai ir t.t. Todėl su dideliu susidomėjimu ir viltimi laukiau Raimondos Skabeikaitės paskaitos „Fonetika ir vokalizavimas: vokiečių, italų, lotynų vokalinėje muzikoje“. Juo labiau, kad Raimonda Skabeikaitė yra baigusi studijas Austrijoje, jauna orkestro ir choro dirigentė, pedagogė, kompozitorė. Kiek netikėtai jaunoji lektorė paskaitą pradėjo kūno pratimais. Pamaniau, kad taip daro daugelis užsienio lektorių, siekdami sutelkti auditoriją, mobilizuoti ją darbui, bet šios auditorijos lyg ir nereikėjo sukaupti darbui, tada gal tai buvo įvadas į garso fonavimo metodiką, kur fizinių bei kvėpavimo pratimais bus atskleista sąsaja su garso fonetika, bet ir to nebuvo, taigi pasimankštinom be jokių komentarų ir tiek, manau, ir auditorija nelabai suprato tos mankštos prasmės (susipažinimo ritualas?).

Tada lektorė mus supažindino (gal patikslino savo temą), kuri šiek tiek pakito nuo planuotos (skaidrėje pamatėme temą) – „Fonetika & vokalizacija. Lotynų kalbos fonetikos ir atlikimo praktika vokiškai kalbančiuose regionuose (Deutschsprachiger Raum) ir Vakarų Europoje“. Pradėdama paskaitą lektorė paminėjo, kad literatūros lietuvių kalba, skirtos lotynų kalbai, nėra daug. Čia buvo paminėta vos keli leidiniai – „Lotynų kalba in brevi“. Autorė, Asta Vaškelienė, Vilnius, 2017, išleido Lietuvos edukologinis universitetas; „Lotynų kalba. Gramatika, pratimai, žodynėliai“. Peter V. Jones, Alma Littera, 2002. Gaila, kad lektorė nesupažindino su šiomis publikacijomis plačiau. Juk pastaroji knyga yra išleista Kembridžo universiteto leidykloje, išversta į keletą kalbų, tame tarpe ir lietuvių, jau laiko išmėginta solidžios apimties knyga. Ji kaip pagrindinė mokymo priemonė naudojama daugelyje pasaulio universitetų bei gimnazijų. Trumpa literatūros lietuvių kalba analizė, manau, būtų tik tvirčiau lektorę pastačiusi „ant bėgių“, tačiau ir to nebuvo. Kažkaip nejauku pasidarė, negi mes tokie jau atsilikėliai? Nesuprantama, kodėl liko nuošalyje tokie žymūs lotynų kalbos  lietuvių specialistai, vadovėlių ir kitų publikacijų autoriai – prof. Merkelis Račkauskas, Jurgis Starkus, Aleksandra Teresė Veličkienė, Jokantas Kazimieras ir kiti, juk jie formavo ir formuoja dabartines lotynų kalbos tradicijas Lietuvoje, kas, manau, labai aktualu žinoti mums visiems.

Dar labiau mane supainiojo lektorės teiginiai apie klasikinės ir bažnytinės lotynų kalbos tarimo skirtumus. Bet ir to neišanalizavusi, ji šoko prie kalbos vertimų skirtumų. Kodėl, vėl gi be paaiškinimo. Lentelėje teigdama, kad „Skiriasi vertimas. Klasikinė lotynų (kalba aut. pastaba) skolinasi konstrukcijas ir žodyną iš graikų kalbos arba pritaiko lotynišką žodžių reikšmę graikų originalams, kurie kartais gali būti vertimai iš hebrajų kalbos. Klasikinė lotynų (kalba) nėra lygu bažnytinė (-ei) lotynų (kalbai).“ Bet kokią reikšmę vertimas turi lotynų kalbos tarimo specifikai? Vėl likome be atsakymo… Lektorė ir vėliau „šokinėjo“ nuo temos prie temos, tai pateikdama lenteles apie balsių tarimo skirtumus (matomai iš užsienio literatūros, su kuria plačiau taip pat nesupažindino, nekomentavo, neanalizavo), tai pateikdama lotynišką tekstą, kurį prašė paskaityti profesoriaus Volker Hempfling. Profesorius, kiek man pasirodė, nelabai suprato, ko iš jo norima, ar iš jo tikimasi išgirsti vokišką lotynų kalbos tradiciją, o gal ką kitką… Fragmentiškai, dorai neapsistodama nė prie vienos temos, lektorė visai sujaukė savo paskaitą, besiblaškydama vos sulaikė auditoriją, kuriai kilo daug klausimų ir jie it lavina užgriuvo ją.

Taip ir likome be jokio aiškumo, kurio labai tikėjausi iš jaunos, užsienio mokslus ragavusios lektorės. Akivaizdžiai matėsi, kad ši tema jei dar per sudėtinga, kad dar reikia gerokai pasikaustyti joje einant į labai reiklią chorvedžių praktikų auditoriją.

Kaip ir kiekvienais metais, taip ir šiemet buvo apžvelgti ženklesni choriniai renginiai atskiruose regionuose, kuriuos pristatė jų rengėjai. Vasaros akademijoje vyko Lietuvos chorų sąjungos tarybos posėdis, tad prezidentė Rasa Gelgotienė pristatė LCHS tarybos posėdyje nagrinėtus klausimus. Kiek supratau, taryboje buvo nagrinėjami du klausimai. Vienas jų – finansų paskirstymas pateiktoms paraiškoms ir antras – dėl ateinančių metų „Vasaros akademijos“. Prezidentė kreipėsi į chorų vadovus agituodama teikti paraiškas (pateiktų paraiškų finansavimui gauti buvo labai nedaug). LCHS tarybos posėdyje nutarta, kad ateinančių metų „Vasaros akademija“ bus rengiama Vilniuje 2020 m. rugpjūčio 5-13 dienomis, kartu su tuo metu vykstančiu Europa Cantat Junior festivaliu.

Savo regiono renginių pristatymą pradėjo Pasvalio mišraus choro „Canticum novum” vadovas Rimvydas Mitkus. Jis pristatė Šiaurės Lietuvos chorų festivalį, kuris vyks 2020 m. gegužės 29-31 d. Pasvalyje. Kėdainių kultūros centro kamerinio choro „Ave Musica“ meno vadovas Algirdas Viesulas pristatė tarptautinį kamerinių chorų festivalį „Ave musica“, kuris vyks 2020 m. gegužės 22 – 24 d., Kėdainiuose. Vilniaus Gedimino technikos universiteto mišraus choro „Gabija“ meno vadovė Rasa Viskantaitė pristatė XVI–ąjį akademinių chorų festivalį „Žiemos šviesa“, kurį rengia VGTU choras „Gabija“. Festivalis vyks 2019 m. gruodžio 6 d..

Apie Klaipėdos miesto chorinės bendrijos „Aukuras“ renginius papasakojo jos pirmininkas Algirdas Šumskis. Renginių daug: tarptautinis Stasio Šimkaus chorų konkursas 2020 m. gegužės 14-17 d., Lietuvos vakarų krašto dainų šventė 2020 m. birželio 12-13 d., Kalėdinių giesmių chorų festivalis, kuris vyks dar šiais metais (2019 m. gruodžio 28 d.) ir planuojamas 2020 gruodžio 29 d., kiti renginiai (juos visus galima rasti bendrijos internetinėje svetainėje www.aukuras.org).

Alytaus kultūros centro direktorė Klaudija Aleksandravičiūtė pristatė renginius Alytuje ir pakvietė į rudenį rengiamą konferenciją „Etninė kultūra šiandien“, kuri jau įvyko 2019 m. spalio 3 d. Alytaus kultūros centre. Klaudija pasidžiaugė gražia „Dzūkų švente“, kurioje dalyvavo per 40 kolektyvų iš Dzūkijos regiono, buvo svečių ir iš Lenkijos. Šią gražią tradiciją ketinama pratęsti ir surengti Dzūkų dainų ir šokių šventę 2020 metais.

Su dideliu susidomėjimu išklausėme Ievos Krivickaitės pristatymą tarptautinio renginio – Europa Cantat Junior, vyksiančio 2020 m. rugpjūčio 5-13 dienomis Vilniuje. Šis renginys istorinis, nes yra pirmas Europa Cantat renginys Lietuvoje, tad jam ruošiamasi labai atsakingai, ir tai mus visus labai džiugina. Suprantama, kad kviečiamiems į šį renginį Lietuvos chorų vadovams kilo nemažai klausimų dėl dalyvavimo sąlygų, programos, finansinių nuolaidų, gyvenimo sąlygų, nes yra planuojama tuo metu, kai paprastai vyksta „Vasaros akademijos“. Į šiuos ir kitus klausimus atsakinėjo  ir prof. Vytautas Miškinis.

Tarptautinius chorų ir orkestrų festivalius „Lituania Cantat“ (Kaune, Šiauliuose, Birštone) bei Juozo Naujalio 150-osioms metinėms skirtus naujus projektus pristatė Rolandas Daugėla.

Apie seminarus chorų vadovams, chorų festivalį-konkursą „Mūsų dainose” bei kitus renginius įspūdžiais pasidalino ir pakvietė juose dalyvauti Vievio kultūros centro direktorė Audronė Stepankevičiūtė.

Lietuvos nacionalinio kultūros centro direktorius Saulius Liausa supažindino bei pasidalino mintimis apie ateinančių Dainų švenčių pasirengimo darbus ir kitais aktualiais klausimais. Kaip žinia, numatomos Dainų šventės vyks 2022 m. (išlaikant Dainų švenčių įstatyme numatytą periodiškumą) ir 2024 m. (skirtą Lietuvos Dainų švenčių šimtmečiui), o 2020 m. vyks Respublikinė moksleivių dainų šventė, kurios pasirengimas jau intensyviai vyksta. Buvo paskelbtas 2022 m. Dainų šventės scenarijaus konkursas. Paraiškų buvo tik dvi. Laimėtojas nenustatytas, nutarta leisti pretendentams dar padirbėti, patobulinti savo scenarijus iki rudens.

Kaip labai svarbų pasirengimo Dainų šventėms etapą LNKC direktorius paminėjo Dainų šventes, vykstančias regionuose (Kaune ir Klaipėdoje), pasidžiaugė ir padėkojo jų organizatoriams. Prie šių Dainų švenčių gimsta naujos idėjos, susikuria naujos chorų tradicijos, viena tokių iniciatyvų – Šiaurės Lietuvos chorų festivalis. Didesnes ar mažesnes šventes rengia ir kiti regionai. Tai labai sveikintinas reiškinys. Tačiau iškyla ir naujų problemų: kai visos šventės (taip pat ir festivaliai, konkursai, miesto šventės) vyksta panašiu laiku, visa tai labai apsunkina tiek chorus, tiek ir jų organizatorius. Tad čia reikalingas Dainų švenčių ir kitų renginių organizatorių glaudus bendradarbiavimas.

Kita vertus, pabrėžė direktorius, chorinių renginių dabar yra labai daug, priskaičiuojama vos ne tūkstančiais, o efektas jų yra labai kuklus, dažnai neatitinka lūkesčių, o ir Lietuvos chorinės kultūros vyksmui ryškaus proveržio nesijaučia. Susidaro toks vaizdas, kad renginius rengia visi, kam šauna į galvą, ir ne visada aišku, dėl ko tai rengiama. O gal patenkinti asmeninį, siaurą interesą, ar „įsisavinti“ pinigus ir padėti „pliusiuką“ ataskaitoje? Taigi, pinigų išleidžiama daug, o rezultatas koks? Nesijaučia chorinės kultūros vizijos, trūksta jos ateities, perspektyvos matymo, neapčiuopiamas tikslingumas ir prasmė.

Saulius Liausa paminėjo ir naujus iššūkius, kurie laukia mūsų – tai nauji ketinimai „pataisyti“ Dainų švenčių įstatymą LR Seime, nauji kultūros bei švietimo politikos vėjai, kultūros finansavimo vingiai ir kitos iniciatyvos, kurios, deja, nieko gero mums nežada.

Apibendrinti „Vasaros akademiją“ nėra labai paprasta. „Vasaros akademija“ įvyko, bet ar tikrai tokios tikėjausi, ar jos uždaviniai ir tikslai buvo pasiekti, ar mūsų patirtys pateisino lūkesčius. Kyla jausmas, kad kažkas joje pakito. Gal išblėso noras keistis? O gal ne ten pradėjo krypti ne tik Akademijos, bet ir visos chorvedžių bendruomenės vairas…? O gal viskas gerai? 
Vienok, esu dalyvavęs visose „Vasaros akademijose“, išskyrus pirmąją, kuri buvo skirta berniukų chorų vadovams. Labai gerai prisimenu, kaip su dideliu emociniu pakilimu ir lūkesčiais važiuodavau į jas ir kaip su dar didesniu entuziazmu važiuodavau po jų namo, pilnas naujų idėjų, kupinas energijos ir pasiryžimo naujiems darbams. Kas tai nulemdavo? Turiningi kursai? Taip. Puikūs lektoriai? Taip. Improvizuota choro studija ir naujų kūrinių konkursas? Taip. Susitikimas su senai matytais draugais ir kolegomis, neformalūs bendravimai? Taip. Visa tai buvo ir yra dabar. Tačiau ko trūksta dar, ko pasigendu akademijoje vis labiau ir labiau?

Man Akademija visada buvo kur kas daugiau, nei kvalifikacijos kėlimo kursai. Dar 2006 m. savo straipsnyje apie ją rašiau:
„…Taigi, Vasaros akademija – kas tai? Ar tai tik kvalifikacijos kėlimo kursai ir daugiau nieko, ar tai tik siauras specialistų sambrūzdis, sprendžiantis vienokias ar kitokias savo gildijos problemas, o gal Vvasaros akademija tampa ne tik tai? Manau, kad ji, tam tikra prasme tampa mažuoju chorvedžių vasaros parlamentu, kuriame jau realiai svarstomi ne tik kvalifikacijos kėlimo klausimai, bet ir chorinio meno Lietuvoje politika bei strategija, tradicijos ir jų plėtra, tai tam tikra prasme ir Chorų sąjungos mažasis, kasmetinis suvažiavimas, kuriame analizuojami nuveikti darbai, numatomos perspektyvos… Galima drąsiai tvirtinti, kad čia yra didelė gražių idėjų kalvė, kurios randa atgarsį realiuose darbuose. Ir čia dalyvauja visi norintys ir neabejingi tam, kas pozityvaus vyksta Lietuvoje.“

O į ką pavirto dabartinė „Vasaros akademija“?

2015 m. savo straipsnyje apie ką tik praėjusią Vasaros akademiją rašiau:

„…šiemet mūsų buvo per 70. Manau, kad šį forumą galėjome gal daugiau išnaudoti ir pasvarstyti ne tik kvalifikacijos kėlimo klausimus, bet giliau pagvildenti chorinio meno Lietuvoje politikos bei perspektyvos problemas apie kurias užsiminė ne tik LLKC direktorius Saulius Liausa, bet ir ne vienas kalbėjęs chorvedys. O problemų susikaupusių tikrai yra. Ir jos, deja, nėra jau tokios optimistinės. Reikia pasakyti, kad per pastarąjį dešimtmetį suaugusiųjų mėgėjų chorų skaičius yra pastebimai sumažėjęs, o ir juose dainuojančiųjų skaičiai ženkliai seklėja, ypač viduriniosios kartos chorų. Katastrofiškai mažai yra vyrų chorų, kurie yra vos ne ant išnykimo ribos. Puikiai startavusi berniukų chorų programa prieš 15 metų taip ir liko tik jaunučių berniukų chorų lygmenyje, neišaugo į jaunuolių ir vyrų chorus, tad šioje srityje yra apie ką pagalvoti. Ne ką geresnė padėtis ir su moterų chorais, kurie jau vis labiau darosi panašūs į ansamblius nei chorus, o merginų chorai iš mokyklų taip pat jau baigia išnykti. Atkreipti dėmesį reikia ir į situaciją vaikų choruose. Dar opesnė problema yra choro dirigentų kaita ir „senėjimas“, jaunimo deficitas, pagaliau chorvedžių bei muzikos mokytojų rengimas, studijų programų situacija ir daugelis kitų problemų. Žinoma, tai nulėmė daug faktorių, kurių šiame straipsnyje neliesiu. Tačiau ypač akivaizdu tai, kad visuomenės požiūris ir į chorus, ir į Dainų šventes, ir į dainavimo tradicijas, o ir į chorvedžio profesiją kardinaliai keičiasi ne mūsų naudai… Vienok, Vasaros akademijos rėmuose jų nelietėme, o galėjome, manau ir privalėjome, jas aptarti. O kur dar chorvedžių bendruomenės susitelkimo, chorų sąjungos problemos. Išsilakstome kiekvienas sau, užsidarome savo darbuose…, girdi – kažkas už mus jas išspręs… Taip, dirbame daug, bet dirbame po vieną ir dažniausiai tik sau… Dar vis tikime, kad esame dainų kraštas…, o žiū, jau senai prigeso, jei ne nutilo mūsų dainos, kurias pakeitė kažkas…, gal naujo, gal inovatyvaus, populiaraus, pagavaus ir linksmesnio, tačiau svetimo mūsų tradicijom, mūsų savitumui ir išskirtinumui… Kaip suaktyvinti chorinę bendruomenę ir jos veiklą, padaryti ją aktualią ir matomą visuomenėje, matyt, tai yra vienas svarbiausių nūdienos uždavinių ne tik Lietuvos chorų sąjungos prezidiumui, bet ir mums visiems.“

Taigi, simptomai pasireiškė jau kur kas anksčiau. Kas atsitiko? Kodėl Vasaros akademijoje apie tai nebuvo jokios kalbos? Juk gvildenti šias problemas geresnės vietos kaip Vasaros akademija mes neturime. Iš šio forumo visa Lietuva laukia naujų idėjų, problemų sprendimų, nutarimų ir t.t. Juk toks chorvedžių forumas yra labai produktyvus, gal net labiau už LCHS suvažiavimą, kuriame visi skuba ir tam tiesiog nėra laiko… Vasaros akademijoje turime keturias dienas diskusijoms ir nuomonėms bei patirtimi pasidalinti, veiklos gairėms aptarti, o gal ir kokį sprendimą priimti… Bet to nebuvo… Kodėl? Čia kaip su ariama žeme, jei jos neari kas metus, ji užželia piktžolėmis, tampa šabakštynu, ir su kiekvienais metais vis sunkiau ją įdirbti… Vienok, mūsų nenaudai, kultūrinė situacija Lietuvoje keičiasi nenumaldomai sparčiai. Mes nespėjam su laiku… Taigi, laikui bėgant, ir nieko nedarant, tos problemos dar daugiau gilėja, aštrėja. Greitai mes tapsime tikra kultūros iškasena, nusviesta į Lietuvos kultūros lauko pakraštį, niekam nereikalinga ir neaktuali, žinoma, jei dar neišnyksime kaip dinozaurai… O link to judame labai sparčiai…
Kita vertus, chorvedys visais laikais buvo universalus ir visuomeniškas. Tikiu, kad chorvedžio profesijos pamatą sudaro gili tradicija, paveldėta iš mūsų pirmtakų, susidedanti iš savo vizijos ir misijos suvokimo, Lietuvos kultūros pulso pojūčio bei gebėjimo jame aktyviai dalyvauti. Tai yra labai kilni ir prasminga profesija, daranti ženklią įtaką visos Lietuvos kultūros lauko vyksmui. Ir tai nėra siauras užsidarymas vien tik savo profesijos kiaute, kad ir kaip tobulai beatliktumėm savo darbą. Chorvedžio tradicija – tai platus, visos chorinės bei muzikinės, ir ne tik, Lietuvos kultūrinės panoramos įžvalgos, jos gilus suvokimas, vizijų ir perspektyvų kūrimas, jų konteksto matymas visoje švietimo ir kultūros sistemoje bei nuolatinis jos tobulinimas, siekimas visuotinio tautos kultūrinio, ypač muzikinio raštingumo, ypatingai atsakingai kreipiant žvilgsnį į dainavimo, Dainų švenčių tradicijų puoselėjimą. Tai yra ne tik kilni misija, bet ir mūsų visų pareiga bei atsakomybė. Mes šią tradiciją perėmėme iš savo pirmtakų ir mūsų pareiga ją perduoti jaunajai chorvedžių kartai.

Tai turime daryti savo darbais kiekvieną dieną. Tačiau, manau, kad būtent Vasaros akademijos rėmuose, kur susirenka kelios chorvedžių kartos, dalindamiesi savo gerąja patirtimi, gvildendami, analizuodami visuotines Lietuvos kultūros ir švietimo problemas chorinės kultūros kontekste, įtraukdami į šias diskusijas ir jaunimą, chorvedžio profesijos tradicija „užkrėstume“ jaunąją chorvedžių kartą.

Labai gaila ir dėl to, kad kitais metais numatyta nebe tokio formato Vasaros akademija. Taigi, problemų ratas, kurių nepalietėme Vasaros akademijoje, kaip sniego kamuolys ritasi nuo kalno vis didėdamas ir vis su didesne griaunama jėga…

Pabaigai – rytų kultūros išminties žiupsnelis: kartą Japonų premjero paklausė, kaip jie pasiekė tokį išsivystymo lygį. Šis nė nemirktelėdamas atsakė:

– Mes mokytojui davėm ministro atlyginimą, diplomato neliečiamybę, o pagarbą – kaip imperatoriui.

Gal ir mums jau pats laikas iškelti tokią mūsų kultūros bei švietimo viziją ir siekiamybę, mielieji?!

Nuotraukas iš vasaros akademijos 2019 m. galima rasti Klaipėdos miesto chorinės bendrijos „Aukuras“ facebook puslapyje: https://www.facebook.com/pg/Aukuraschorinebendrija/photos/?tab=album&album_id=2579932795386442