Prof. dr. Regimantas Gudelis. Jubiliejinis Juozo Naujalio koncertas KU Vitražinėje salėje
Jubiliejinis Juozo Naujalio koncertas KU Vitražinėje salėje
Lietuvos Seimas 2019-uosius paskelbė Juozo Naujalio metais ir tuo pačiu įpareigojo Kultūros ministeriją paruošti minėjimo programą. Programoje buvo numatyti 26 renginiai – 18 koncertai, 4 stambios parodos, 4 pozicijos skirtos literatūros ir gaidų leidybai. Koncertus, kaip nurodyta plane, organizuoja koncertinės įstaigos, LMTA, konservatorijos, mokyklos, bendruomenės.. /Naujalio jubiliejui. https://lrkm.lrv.lt › lrkm › documents › files › image2019-05-14-145649/ Šiame plane minėjimą surengti buvo įpareigota Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorija, ką ji ir įvykdė.
Kadangi J. Naujalis gimė pavasarį, balandžio 9 d., dauguma jubiliejaus renginių ir sukosi aplink šią datą. Reprezentacinis minėjimas įvyko kompozitoriaus gimtinėje Raudondvaryje, kur dabar, buvusiuose dvaro rūmuose yra jo memorialinis muziejus. Koncertuose dalyvavo Kauno valstybinis muzikinis teatras, ir Kauno valstybinė filharmonija, keli mėgėjų chorai, net iš Latvijos ir Austrijos. Atlikta geriausios J. Naujalio dainos, motetai ir didžiosios mišios „Missa in honorem sacrorum vulnerum Christi“ ir kt.
Ta proga buvo ir per TV rodoma Zitos Kelmickaitės sukurtas televizijos filmas „Meilė tėvynės nemari“. (Pavadinimas pagal duetą, sukurtą Margalio – tikroji pavardė Juozas Šnapštys, žodžiais, 1914 m.). Iš ekrano muzikologai, istorikai, šeimos palikuonys pasakojo apie kompozitoriaus epochą, jo gyvenimą, kūrybą. Kartu su jais kalbėjo ir klaipėdietė prof. dr. Danutė Petrauskaitė.
Ministerijos numatytas jubiliejaus minėjimo renginys Klaipėdoje, už kurį buvo atsakinga Stasio Šimkaus konservatorija, įvyko pavasarį, renginys buvo viešas, nors turėjo labiau edukacinę kryptį ir buvo skirtas konservatorijos bendruomenei. J. Naujaliui koncertą „Vasaros dainos“ skyrė ir Klaipėdos koncertų salės choras „Aukuras“ (vadovas A. Vildžiūnas). Tačiau visame koncerte buvo atlikta tik viena J. Naujalio daina „Vasaros naktys“.
Gruodžio 5 dienos koncertas, ko gero vienas iš paskutiniųjų J. Naujalio metų akordų šalyje, dargi gana skambus: dalyvavo penki chorai, atlikta jo dešimt kūrinių. Koncertas įvyko KU Socialinių ir humanitarinių mokslų fakulteto Vitražinėje salėje, vedė ir apie J. Naujalį pasakojo prof. dr. Danutė Petrauskaitė. Renginį organizavo Klaipėdos miesto chorinė bendrija „Aukuras“ (pirmininkas Algirdas Šumskis). Šis stambus koncertas be kitą ko nebuvo įtrauktas nei į Kultūros ministerijos, nei į miesto kultūros skyriaus planus, neturėjo jokio finansavimo ir vyko tik Bendrijos „Aukuras“ iniciatyva. Tai jautri, iš pačios širdies einanti pagarba Lietuvos muzikos patriarchui – Juozui Naujaliui.
Lietuvoje daug garsių, jau amžinybėn išėjusių kompozitorių, o taip iškilmingai minėjome kol kas vieno J. Naujalio jubiliejų. Pabandykime pasvarstyti kodėl?
Įvairiuose jubiliejiniuose renginiuose pasakyta šventinių kalbų – nuo analitinių iki poetizuotų. Buvo ir perdėjimų; autoritetingas chorvedys paskelbė, jog J. Naujalis suorganizavo pirmąją mūsų dainų šventę (1924 m.). Šventinė kalba – ne mokslinis pranešimas, dėl to oratoriui niekas neprieštaraus, manau, neįsižeistų dėl tos šventės organizavimo daugiau nuveikę kompozitoriai Juozas Žilevičius, Stasys Šimkus ar kiti jiems talkinę muzikai ir visuomenininkai.
Į tautos kultūrą J. Naujalis įsirašė ir kaip žmogus – kūrėjas (kompozitorius, vargonininkas, pedagogas) ir kaip tautinio atgimimo (XIX–XX a.) idėjų simbolis. Anų laikų paradigma skelbė „lietuviški chorai yra tautiškumo skleidėjai“, o kas tie chorai, dar ir bažnytinės muzikos reforma juos tiesiogiai palaikiusi be patriarcho J. Naujalio? Teisi literatūrologė, profesorė Viktorija Daujotytė – „Maironis ir J. Naujalis yra mūsų kultūros kodas“. Mintis neperdėta ir nepagrąžinta, tik gelmeniška, atverianti mūsų meninės kultūros archetipines versmes. Juk J. Naujalis paklojo pamatus ir chorinio meno tautiniam turiniui, mišrių balsų choro daugiabalsumui, melodijos ir žodžio organiškai jungčiai. Visose savo choro dainose mes nuolat jaučiamą kažką maironiško–naujališko, nors ką būtent jaučiame, žodžiais išsisakyti būtų nelengva. Yra terminas intonacinis jausminis mąstymas – miglotas terminas. Filosofo prof. Juozas Mureika: mintys kyla tik iš kitų minčių, o jausmai – tik iš kitų jausmų. Be abejo, žmogus įstengia mąstyti apie jausmą, bet, deja, nepajėgia mąstyti jausmo arba – pasakant dar radikaliau – mąstyti jausmu. Labai panašiai žmogus pajėgia patirti įvairių jausmų, kuriuos jam sukelia pamąstytos mintys, bet šie jausmai kyla po to, kai mintys jau pamąstytos įprastu būdu, pačia mintimi, bet, deja, nepamąstytos jausmu, kitaip sakant, nėra pajaustos. Žmogus kol kas dar nėra išmokęs jausti mintimi – jis tik jaučia vieną ar kitą jausmą apie mintį, kuri jau anksčiau buvo pamąstyta vien grynąja mintimi. Dėl to taip ir yra, kad J. Naujalį mes jaučiame, nuolat jį dainuojame, tik aiškiai išartikuliuoti dėl ko – neišeina.
J. Naujalio jubiliejiniame koncerto dainavę net penki Klaipėdos chorai, suprask, gerbė, šventė jo vardą ir darbus. Chorai tokie:
Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijos mišrus choras, meno vadovė Jolanta Vyšniauskienė, chormeisteris Marius Lingvenis, koncertmeisterė Živilė Čapienė;
Klaipėdos savivaldybės kultūros centro „Žvejų rūmai“ mišrus choras „Klaipėda“, meno vadovas Kazys Kšanas, koncertmeisterė Miglė Mosėnienė;
Klaipėdos savivaldybės kultūros centro „Žvejų rūmai“ mišrus choras „Cantare“, meno vadovas Artūras Dambrauskas, chormeisteris – dirigentas Ramūnas Baršauskas;
Klaipėdos savivaldybės kultūros centro „Žvejų rūmai“ moterų choras „Dangė“, meno vadovė Judita Kiaulakytė, chormeisterė Rasa Lukšienė, koncertmeisterė Jūratė Gedminienė;
Klaipėdos universiteto mišrus choras „Pajūrio aidos“, meno vadovas Algirdas Šumskis, chormeisterė – koncertmeisterė Justė Šilaitė.
Koncertą vedė ir apie J. Naujalio gyvenimą ir kūrybą pasakojo muzikologė prof. dr. Danutė Petrauskaitė.
Koncerte šalia J. Naujalio girdėjome ir kitų autorių (R. Svilainio, G. Svilainio, D. Zakaro, Ola Gjeilo) muziką, bet šį kartą kalbėkime tik apie J. Naujalį.
Tris motetus – „In monte Oliveti“, „Omnes omici mei“ ir „Tristis est anima mea“ – atliko choras „Pajūrio aidos“, dar vieną – „Ecce Vidimus“– choras „Cantare“.
Dvi tautines dainas – „Jaunimo giesmė“, „Už Raseinių, ant Dubysos“ – atliko Stasio Šimkaus konservatorijos choras ir dar tris –„Miškas ūžia“, „Kaip gi gražus gražus“ ir „Kai du stos“ – choras „Klaipėda“.
Iš daugelio J. Naujalio harmonizuotų liaudies dainų, deja, atlikta tik viena ir ta pat aranžuota lygių balsų chorui –– „Ko liūdi, putinėli“ (aranž. A. Jozėnas), atliko „Dangė“. Gerai, gražiai skambėjo, tik aranžuotė perdėm nutolusi nuo originalo. (J. Naujalis kūrė tik mišriam chorui, nes jo gyvenamuoju laikotarpiu moterų chorų nebuvo, vaikų tebuvo vienas kitas.).
J. Naujalio galėjo būti ir daugiau. Antai choras „Klaipėda“, koncertui dar siūlė liaudies dainas „Oi žiba žiburėlis“ ir „Ant kalno karklai“, tačiau programą trumpinant buvo jų atsisakyta. Gaila! „Oi žiba žiburėlis“ yra viena pačių gražiausių mūsų liaudies dainų harmonizuočių, daug kartų dainuota dainų šventėse. Be jos J. Naujalis lyg nepilnas, apskabytas. Choras „Cantare“, savo ruožtu nors ir nesiūlė, bet galėjo pagiedoti keletą kalėdinių giesmių („Tyliąją naktį“, „Gul šiandiena“ ar „Sveikas, Jėzau, gimusis“). Mat du metus paeiliui jas prieš pat Šv. Kalėdas yra giedojęs senamiestyje prie eglutės, vakarais, snaigėm krintant! Tas giesmes gieda choras „Pajūrio aidos“ Kalėdinių giesmių festivalyje. Šios giesmės, savajame žanre, vėl gi yra tautinės relikvijos. Jei kas primins, jog į Lietuvą pateko iš svetur, tai aš atsakysiu, jog niekur jos taip meistriškai kaip pas J. Naujalį nebuvo suharmonizuotos. Lenkų vargonininkus tų giesmių harmonizuotės, prieš J. Naujalio tėra menkystos. Istorinės kolizijos yra, ką darysi, tačiau J. Naujalis paskleidė per savo epochinės reikšmės „Lietuvišką bažnytinį giesmyną“ (1906 m.) ir nuolat giedamos jos įaugo į mūsų sąmonę ir virto „savomis“. Per šias Kalėdas chorai tas giesmes giedojo bažnyčiose, tačiau vertėjo, tikrai vertėjo jas pagerbti ir nuo scenos.
Apkalbamo koncerto meninis akcentas, kulminacija buvo J. Naujalio lotyniškieji motetai. Čia jau ne malonios dainos, o rūstokas krikščioniškasis, sakralinis pasaulis, muzikoje – polifonija, ypatinga vokalinė technika.
Paradoksalus ir ne visai mums suprantamas, užsitęsęs motetų kelias į chorų repertuarą. Geriausieji tų motetų buvo sukurti apie 1901 m., publikuoti Vokietijoje. Tikėtina, jog kai kuriuos jų J. Naujalis atliko su savo berniukų ir klierikų chorų dirbdamas Kauno arkikatedroje iki Pirmojo pasaulinio karo. Tarpukario chorai motetų negiedojo, nors ta pati arkikatedra jau turėjo kamerinį pusiau profesionalų chorą, tokį pat Įgulos bažnyčia, stiprūs buvo centrinis Šaulių sąjungos ir Naujosios Lietuvos chorai. Neįtikėtina, tačiau tik sovietmečiui baigiantis, 1989 m. Vakario Lopo vadovaujamas choras „Cantemus“ visus motetus įrašė į plokštelę, netrukus (1990 m.) choras „Ąžuoliukas“ ir kalėdines giesmes, o 1992 m. „Ąžuoliuko“ vyrų grupė įrašė ir Šv. Kazimiero mišias (vyrų chorui). Beveik po šimto metų (!) t.y. 1993 m. motetus suredagavo ir išleido Lionginas Abarius. Tame pat rinkinyje yra ir didžiosiomis mišiomis – In honorem sacrorum vulnerum Christi“ (jos sukurtos kompozitoriaus mirties metais 1934 m.).
Klaipėdoje pirmiausia motetus pradėjo giedoti Fakultetų choro studijos, įsidrąsino ir mėgėjai. Tačiau ištisai visų motetų ciklo dar nebuvo atlikta. Dar būtų svarbi pastaba dėl jų funkcionalumo. Velykiniai J. Naujalio motetai, kaip žanras, terpiasi Didžiosios savaitės ketvirtadienio, penktadienio, šeštadienio mišiose (Tamsioji aušrinė) yra skirti giedoti po lekcijos skaitymo, tiesiog kaip responsorija, kiekvieną vakarą po 9-nias. (Pilną velykinių motetų ciklą sukūrė tik Teodoras Brazys). Vadinasi, motetai atliekami koncerte prilygsta „ištraukta“ iš gilesnio liturginio konteksto. Jų pateikimo stilistinis būdas koncerto situacijoje yra savaime problemiškas. Tačiau J. Naujalio motetai yra labiau nei liturgija, jų meninė vertė pranoksta kultinį aktą ir lygiuojasi į aukštąjį meną, todėl yra atliekami ir koncertuose. Grynai liturginių motetų turime tik Teodoro Brazio Matutini Tenebrarum (29 motetai).
Koncerte šį kartą girdėjome keturis motetus: „In monte Oliveti“, „Omnes omici mei“ ir „Tristis est anima mea“ – atliko choras „Pajūrio aidos“ ir „Ecce Vidimus“ – choras „Cantare“. (Koncertų salės profesionalus choras „Aukuras“ jubiliejaus proga galėjo atlikti visus 15–ka!). Dabartiniam geram chorui J. Naujalio motetus atlikti, bent sąlyginai priimtinu lygiu, nėra koks pasiaukojantis žygis, tik bėda, kad jie kai kam asocijuojasi su sena, nepagaulia muzika. „Cantare“ dirigentas R. Baršauskas prasitarė, jog kantariečiai „Ecce vidimus“ sutiko nenoriai, bet kai įsigiedojo – patiko.
Motetai tapo koncerto kulminacija, salėje įsivyravo rimtis, scenoje matėsi didžiulė atsakomybė. Ne aplodismentų trukmė dažniausiai rodo kūrinio sėkmę, o atmosfera salėje. Būtent iš publikos elgsenos sprendžiu, jog motetai jai padarė stiprų įspūdį.
Kokie būtų pastebėjimai, šalia pagyrų chorams ir dirigentams (A. Šumskiui ir R. Baršauskui), kai ką tenka pasakyti ir iš dalykinės pusės. Kaip mes bemąstytume apie J. Naujalio motetų stilių, negalime pamiršti, jog jiems turėjo įtakos Regensburgo mokykla, propaguojanti sicijalistų sąjūdžio idėją – reformuoti bažnytine muziką, išguiti operines atliekas, grįžti prie grigalinio giedojimo ir Palestrinos. Tai reiškia, būtent šių motetų stilistinė prigimtis pageidauja maksimaliai išlygintų balsų choro, nuosaikaus, artimo Renesanso epochai skambesio. Ir nors J. Naujalio tiesiogiai nesiekė to stiliaus estetika, vis dėlto „lygių balsų“ norma niekur nedingsta.
Koncerte perteikti motetų meninį turinį – kraupių įvykių ant Alyvų kalno vaizdingumą sujungti responsorijų maldingumu, manau, pavyko (šie motetai Didžiosios savaitės Tamsiosios aušrinės pamaldose eidavo kaip reponsorija po lekcijos skaitymo.). Jeigu kas vokalo technikoje buvo ir netobula, bendras įspūdis gilus. Abiem chorams homofoninės atkarpos ir ypač piano pavyko išties gerai – balsų vedimas lygus, gražus, tuo tarpu polifonija ir kulminaciniai forte momentai mažiau sekėsi. Nelabai sekėsi tenorams vesti savąsias melodijų linijas. Be to, „Pajūrio aidos“ įspūdingiau atlieka melodijų vokalizavimą ū balse, pradeda forsuoti atviromis balsėmis. „Cantarei“ neprikiši: ji turi ypatingai stiprią sopranų grupę, tokius pat altus, tik tenorai, atrodo, šį kartą buvo ne visi. Čia lyg privalomos pasakyti dalykinės pastabos, nes bendras įspūdis, kartoju, puikus. Vertėtų atskirai pagirti chorą „Pajūrio aidos“ už trijų motetų paruošimą, o apskritai, šiame koncerte choras savo lygiu buvo ne taip toli nuo choro „Catare“.
Tautinės dainos. Jas rimtai, solidžiai, be išviršinių efektų padainavo abu – Stasio Šimkaus konservatorijos ir „Klaipėdos“ chorai. Gal ir nelauktai, tos dainos maloniau skrido iš „Klaipėdos“ choro. Buvo intonacijos ir darnos trūkumų, nepaslėpsi, tačiau pats choras, atrodė, buvo kažkaip susikaupęs, persisunkęs J. Naujalio dvasia. Skambesys „ne didelis“, bet sulipęs, kompaktiškas, sakytumei tikrai kaip pas J. Naujalį.
Repertuaro naujovė, netikėtumas – iki šiol Lietuvoje retai dainuota, gal tiesiog pamiršta „Kai du stos“ (žodž. Adomo Jakšto). Gal čia koją pakišo autorystės painiava? Aplinkybės tokios: J. Naujalio „Kai du stos“ sukūrimo data žymima 1922 m., bet tokią pat dainą prieš jį dar 1918 m. sukūrė Juozas Gudavičius. Žodžiai tie patys, melodija ir ritmas – tie patys, tempas ir nuotaika, vėlgi, tie patys. Skiriasi tik forma: J. Gudavičiaus – trumputė, posminė, skirta dviem moterų ir vienam vyrų balsui, J. Naujalio – „naujoviškesnė“, labiau išplėtota, keturiems mišriems balsams. Išeitų, jog tos, kurią girdėjome koncerte, autorystė priklausytų abiem kompozitoriams: J. Gudavičiui, kaip dainos šaltiniui, „pradininkui“, J. Naujaliui – kaip išdailintojui. Dabar galutinė autorystė būtų žymima J. Gudavičius – J. Naujalis (anuo laikotarpiu, kai gaidų leidyba dar buvo neišsijudinusi, autorystės painiavų liko ir daugiau.). Šiaip jau, daina paliko gana gerą įspūdį, kadangi iš ano laikotarpio dainų, daugiausia gamtos motyvais ir su romanso melodijomis (kai kas Č. Sasnausko, S. Šimkaus, A. Kačanausko ir kt.), šitoji išsiskiria šmaikščiu vyrišku tekstu, valstietiška išmintimi.
Stasio Šimkaus konservatorijos choras „Jaunimo giesmę“ ir „Už Raseinių, ant Dubysos“ padainavo su jaunatvišku įkarščiu, dailiai interpretuodamas, tiesa, pusiausvyra, darna tarp balsų nebuvo pagirtina.
Negaliu susilaikyti neišsakęs savo nusistatymo dėl „Jaunimo giesmės“ dainavimo su akompanimentu. Originalas, žinome, yra būtent toks – su akompanimentu. Bet tai nėra akompanimentas kaip toks, tik elementarus choro balsų dubliavimas. Atsirado jis padiktuotas anų laikų chorų praktikos: chorai XX a. pradžioje, buvo silpnoki, dainuoti a cappella jiems sunkiai sekėsi, reikėjo balsus palaikyti instrumentu. Chorvedžiai taip ir darydavo. Teko iš senų įrašų girdėti, kaip net Stasys Šimkus savo „Bijūnėli žalias“ vedė su fortepijono palaikymu. Dabar visi tokie „palaikymai“ nereikalingi, nes fortepijonas, kiek pianistas besistengtų, nesulimpa su žmogaus balsu, klausytojams rėžia ausį. Be tokio „akompanimento“ choras skamba darniau ir maloniau. Analogu bus ir visų numylėtas S. Šimkaus „Oželis“.
Užsklandai ir apie KU Socialinių ir humanitarinių mokslų fakulteto Vitražinę salę. Senbūviai pasakoja, jog po karo šioje salėje vyko chorų ir visi kiti koncertai. Dabar jos sienos apsilaupusios, apipelėjusios, bet jau numatoma pilna restauracija. Net žadama vargonus atstatyti, tokius, kokie buvo čia prieš karą. Nors salės estetika kol kas nepavydėtina, bet chorai joje skamba gerai. Po restauravimo, tikėtina, akustika dar pagerės. Vizija optimistinė, o kaip ji materializuosi, priklausys nuo Klaipėdos universiteto vadovybės požiūrio ir kultūrinio gyvenimo universitete organizavimo.