Prof. dr. Regimantas Gudelis. XXI Lietuvos studentų chorų festivalis Šiauliuose

XXI Lietuvos studentų chorų festivalis Šiauliuose

Festivalyje dalyvavo 14 mišrių, 5 merginų chorai, skelbta – apie 500 dainininkų. Organizavo Šiaulių universitetas; visų reikalų tvarkytojas – nenuilstamas choro „Pavasaris“ vadovas Gediminas Ramanauskas.

Koncertų geografija šį kartą buvo siauresnė nei anksčiau, koncertai vyko tik Šiauliuose, Radviliškyje ir Pakruojyje. Dauguma koncertų – bažnyčiose, baigiamasis jungtinio choro pasirodymas – koncertų salėje „Saulė“. Visuomenės domėjimasis chorais išaugęs: daug klausytojų bažnyčiose, koncertų salėje laisvų vietų nebuvo.

Kadangi, kaip ir kituose festivaliuose, atskiri chorų koncertai vyksta bažnyčiose tuo pačiu metu – šeštadienį po vakarinių, sekmadienį – Votyvos mišių, į visus nesuspėsi. Šeštadienį pavyko išklausyti KU „Pamario aidos“ (vad. Algirdas Šumskis) ir VDU kamerinio merginų choro (vad. Viktoras Masevičius) Šiaulių šv. Jurgio bažnyčioje; rytojaus dieną – šv. Ignaco Lojolos (jėzuitų) bažnyčioje VU Kauno fakulteto merginų choras „Veni gaudere“ (vadovė Adelė Mikalkėnienė).

V. Masevičiaus merginų choras pasirodė kur kas geriau nei prieš ketverius metus čia, Šauliuose, XVII-ame studentiškųjų chorų festivalyje. Įspūdis buvo, giedojo mišias, koncerto programa- įvairi. Netrukus choras švęs savo 30 metų veiklos jubiliejų. Sekėsi ir KU mišriam chorui „Pajūrio aidos“. Jų programa iš sakralinių žanrų atrodė solidžiai, gerai skambėjo. Aktyvūs šį kartą buvo ir klausytojai – chorų klausė atidžiai, daug plojo.

Didžiausią įspūdį paliko VU Kauno fakulteto merginų choro „Veni gaudere“ (nuotr., vadovė Adelė Mikalkėnienė) pasirodymas nedidelėje, jaukioje, su gera akustika Šv. Ignaco Lojolos (jėzuitų) bažnyčioje. Kolektyvas žinomas, daugelio tarptautinių konkursų laureatas, pasižymintis išskirtiniu bel canto, už ką yra gavęs specialių prizų, visuomet atnaujinta programa ir kitomis pavyzdinėmis savybėmis. Klausant mišių giedojimo bei koncerto, rodėsi, jog girdi aukšto lygio profesionalų meną ne vien intonacijos ir garsyno atžvilgiu, bet ir muzikos interpretavimo prasme. Giedojo be kokios efektacijos klausytojams įsiteigti; sukauptai, išlaikant taurią racionalumo – emocionalumo pusiausvyrą.

Gaila, jog LMTA akademijos mišrus choras (vad. Gintautas Venislovas) koncertavo ne Šiauliuose, o Pakruojyje. Geros muzikos, žinia, reikia ir Pakruojui, tačiau tokio kolektyvo pasirodymas platesnei auditorijai, tarkime, Šiaulių Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedroje, visuomeniniu požiūriu būtų svarbesnis ir prasmingesnis. Studentai turėtų progos išgirsti choro meninį etaloną ir į jį orientuotis bent savo pajauta.

Jungtinio choro programa: 
– J. Naujalio „Jaunimo giesmė“, dirigavo Birutė Janonienė; 
– Liet. l. daina išplėtota L. Kairaitytės „Užteka saulužė“ (moterų choras), dirig. Adelė Mikalkėnienė; 
– B. Rezniko, H. Karmio ir V. Pavlovskio „Bunda jau Baltija“, dirig. Kastytis Barisas; 
– L. Adomaitis „Vandenynai“, dirig. Danguolė Beinarytė; 
– G. Dapkevičiaus chorinė siuita „Septynios šviesos dainos“ su styginių instrumentų orkestru ir mušamųjų grupe: 
I. Oi sodai, sodai, dirig. Genovaitė Kumpienė; 
II. Tolimųjų vasarų šviesa, dirig. Arvydas Adamonis; 
III. Sita Kalamanasa, dirig. Gintautas Venislovas; 
IV. Kai, dirig. Algirdas Šumskis; 
V. Sole luminare, dirig. Vilius Tavoras; 
V. Apie šviesą, dirig. Rasa Viskantaitė; 
VII. Saulė ir debesys, dirig. Rolandas Daugėla. 
– J. Gudavičius „Kur giria žaliuoja“, dirig. Gediminas Ramanauskas. 
– Gaudeamus.

Pirmosios mišraus choro dainos – „Jaunimo giesmė“, „Bunda jau Baltija“ ir „Vandenynai“ – festivalio proga tiko, skambėjo jaunatviškai, pakiliai. Tik „Jaunimo giesmę“ chorai negalėjo sutarti, per visus posmus kažkas atsilikdavo nuo ritmo, nespėdavo. Dvi premjeros, kaip skelbta, sukurtos specialiai šiam festivaliui. Tai: „Užteka saulužė“ moterų chorui ir siuita „Septynios šviesos dainos“ mišriam. „Užteka saulužė“, girdėjosi, ne visi chorai gerai išmoko, padėtį gelbėjo ,,Veni gaudere“ dainininkės. Kai ne visos moka, didelio meniškumo nebūna.

Centriniu, labiausiai intriguojančiu kūriniu buvo Šiaulių kompozitoriaus Gedimino Dapkevičiaus siuita chorui, styginių instrumentų ir mušamųjų grupei „Septynios šviesos dainos“. Išsamiau pristatyti šį kūrinį nesiryžtu, kadangi teko matyti tik choro partiją, tiesa, ne visai tvarkingai išrašytą. Neaišku kieno žodžiai, nes keliose dainose jų tik eilutės, primenančios rubajato poetiką, kitose – visas posmas, yra daina vien garsiažodžiais ta-la-ka-lu-ka-lė etc., (gal tai mantra, o ir meditavimui skirtą rytietišką skiemenų formulė yra skirta rytietiškai meditacijai) arba gretinamos dvi kalbos ir tik vienos įvardintas teksto autorius – Sigitas Geda. Ištisai dominuojantis septynių dalių ritmas kalbėtų, jog kiek neįprastos raiškos turi savo funkciją ir jų nederėtų aiškinti tradicine tvarka. Vadinasi, prieš mus originalus, daugiaprasmis, jungiantis kelias muzikines tradicijas ciklinis kūrinys. Tiesa, jo dalys – dainos, nedidelių apimčių, miniatiūros, kurių potekstinė prasmė, tikėtina, maksimaliai atsiskleistų siuitą atliekant be pertraukos.

Komentarų apie G. Dapkevičiaus muzikos stilių, kurie padėtų giliau perprasti siuitos turinį, neteko rasti. Choriniame žanre jis nepasižymi, bet garsus vokaline-instrumentine, elektronine, net ezoterine muzika. Medijoje randame, jog G. Dapkevičiaus ezoterinė elektroakustinė muzika yra persmelkta New Age pan-etninio dvasingumo, primena muzikinius projektus „Enigma“ ar Vangelis. Meditacinės Rytų giesmės joje sąveikauja su baltiškąja mitologija ir džiazo harmonijų nuotrupomis, visa tai susieja minimalistinės neoklasikinės struktūros, atgaivinančios atmintyje „Dead Can Dance“ skambesį, tiesa, kiek mažiau daugiasluoksnį, atmosferišką ir minorinį. Tuo pasakyta daug, tik tas nedaug padės perprasti Siuitos stilių. Štai kas mums trukdo.

Mūsų chorai, taip pat ir universitetiniai, ir visa mūsų tautinė choro muzika yra orientuota į a cappella. Suprask, grynąjį, aukščiausio tipo chorą. Tokios muzikos ir net simbolistinės, meditacinės, konstruktyvios turime daug ir aukščiausio lygio. Jei Rytų tematika ar rubajato – rašau: ar sovietmečiu, 1981 m., sukurtas originalus Vytauto Barkausko rubajatų ciklas („Septynios Omaro Chajamo miniatiūros“ mišriam chorui a cappella), jei muzika meditavimui – vėlgi dar sovietmečiu, 1985 m., Felikso Bajoro sukurta sakrali inspiracija „Paslaptis“ („Paslaptis“ ir „Nedūžtanti banga“ mišriam chorui a cappella), na, o toliau – Algirdo Martinaičio, Jono Tamulionio, Vaclovo Augustino opusai – mūsų muzika vis gilėja turinio požiūriu, išsiveržia į tarptautinę erdvę. Išskirtinė chorinė meditacija bus ir Ryčio Mažulio kanonas „Tu solus sanctus“ (dar yra jo neatliktas „Atkelk vėlių vartelius“), kurį girdėjome ir minėtame koncerte šv. Ignaco bažnyčioje (tam kanonui nenusileidžia ir jo „Atkelk vėlių vartelius“). Iš to dažnai baugšti mūsų nuostata į naujus, netradicinius chorinius reiškinius, tame tarpe ir į „Septynias šviesos dainas“. G. Dapkevičiaus siuitos sėkmę festivalyje vertinsiu reliatyviai: tie, kurie iš šios siuitos vylėsi didelio efekto, po koncerto atrodė šiek tiek nusivylę, o kurie buvo susidarę išankstinį skepsį, vertino palankiai. Publikos reakcija kaip ir visada – nei audringa, nei tingi. Toks mūsų būdas.

Tenka pripažinti, jog pilno, įtikinančio „Septynių šviesos dainų“ meninio vaizdo, prasmių simbolizmo, tam tikra dalimi ir vaizdingumo, festivalio baigiamajame koncerte patirti neteko. Jungtinis choras jas buvo nors ir ne blizgančiai, tačiau pakankamai gerai išmokęs, nusiteikęs paklusti dirigentams. Dirigentų septyni, kiekvienas susitelkęs į diriguojamą dalį. Natūralu, jog girdėjome septynias atskiras, viena nuo kitos atsietas dainas, ir kitaip negalėjo būti. Siuitos idėja, visuminė architektonika liko neatskleista, klausytojų ir, ko gero, pačių atlikėjų nepajausta. Nepakankamai glaudus buvo choro ir instrumentinės grupės garsinis ryšys, abejotinas solisčių ir choro kontaktas.

Nežinomybe liko ir šio kūrinio matymas, kompozitoriaus vizija. Repeticijoje ir koncerte jis atliko fortepijono partiją, bet dėl laiko stokos (repeticija tik viena) nei pats chorui nebuvo pristatytas, nei jis pristatė chorui savąjį kūrinį. Kūrybinio komunikavimo trūko, darbas susitelkė į partitūros techninį įvaldymą.

Blaiviai žiūrint, gal geresnio atlikimo ir nebuvo galima tikėtis. Septyni dirigentai, aišku, negerai atlikto kūrinio atžvilgiu, bet, iš kitos pusės, klausytojams smalsu pamatyti chorų vadovus, o aniems – teisėtas noras prisistatyti. Kas būtų geriau – tiesiai neatsakysi. Vis dėlto, norėtųsi kūrinį išgirsti dar kartą, tačiau atliekant ne jungtiniu, o kameriniu choru, būtinai su vienu dirigentu, akustikos požiūriu geresnėje salėje, gal net su šviesos efektais. „Septynios šviesos dainos“ iš tikrųjų yra vertos įsitvirtinti chorų repertuare, jei ne ištisai visos, taip bent kaip atskiros miniatiūros.

Festivalyje atsitiko ir nei Lietuvoje, nei Latvijoje ar Estijoje nematytas/negirdėtas dalykas: repeticijoje ir koncerto metu vyrų gretose stovėjo persona su juoda skrybėle. Demonstratyviai išsikišusi, kad visi matytų. Suprask, tai žydas, (gal tik dedasi žydu) su savo konfesine atributika, neliečiamasis – über alles (in der Chor)! Po koncerto kolegos klausiu: „argi nematėte, kad tas su skrybėle akiplėšiškai demonstruojasi?“ „Mačiau repeticijoje, dar filmuotoje medžiagoje matėsi. O ką darysi? Išprašysi lauk, tuoj televizija užrėks. Geriau duok durniui kelią…“. Atsiprašau! Choras –  ne durnynas, o pasaulietinė kultūrinė organizacija, su savo psichologija, nuostatais, scenos etika. Koncerte ar kitoje oficialioje kultūrinėje situacijoje skrybėlė žydams vėlgi nėra privaloma, tapatybei reikšti yra jarmulka (kipa). Jeigu persona specialiai demonstruojasi, reiškia sąmoningai provokuoja. Ne vietoje ir ne laiku, kadangi semitizmo–antisemitizmo insinuacijos kaista visoje Europoje. Lietuvoje nuo seno dainavo ir dabar dainuoja žydai, rusai, baltarusiai ir kitos tautinės mažumos, tik niekas choro koncerte scenoje nestovi išsikišęs su skrybėle, turbanu ar gūnia apsigaubęs. Pažeminta pati choro idėja – choras yra fizinis ir psichologinis unisonas, tobula žmonių vienybė! Bet gal papročiai keičiasi, ateina naujas supratimas?