Regimantas Gudelis. Kai kurie pastebėjimai apie mūsų universitetų chorų koncertą Liepojoje ir apie ateinančią „Gaudeamus“ šventę

Regimantas Gudelis 
Kai kurie pastebėjimai apie mūsų universitetų chorų koncertą Liepojoje ir apie ateinančią „Gaudeamus“ šventę

Rudens pradžioje (2021.09.19.) Liepojos koncertų salėje „Didysis gintaras“ keturių Lietuvos universitų chorai pristatė savo, t.y. nacionalinės chorų delegacijos pasirodymo „Gaudeamus“ šventės, kuri įvyks kitais metais –„Gaudeamus - KARTA 3000“ Vilniuje, 2022 m. birželio 17-19 d. repertuarą. Latvijos universitetų chorai koncerte nedalyvavo, išskyrus tik Liepojos universiteto merginų choro „Atbalss“ dainininkes, kurios drauge pasirodė tik su Kuržemės (Liepojos) jungtiniu, iš šešių kolektyvų, choru. Toks ten jungtinis, jeigu vyrų partiją tesudarė 13–14 žmonių, moterų gal apie 30, be to, didelė dalis dainininkų pagyvenę. Liepojos universiteto rektorė sakė kalbą – vėl neaišku kam, nes studentų praktiškai nebuvo nei scenoje, nei salėje. Buvo pagiedoti tik valstybiniai himnai, nes „Gaudeamus“ „ne studentai“ nemokėjo ir netiko.

Iš to seka tiesus klausimas: ko Lietuvos universitetų chorai apskritai važiavo į Liepoją? Jungtiniu choru Liepojos pagyvenusio amžiaus publikai pristatyti savosios delegacijos „Gaudeamus“ repertuarą? Ar latviai ir estai kada nors važiavo į Lietuvą pristatyti savojo? Niekuomet! Jeigu Liepojoje būtų susirinkę Latvijos universitetų chorai, suprask, vieni kitiems būtų parodę ką ateinančioje šventėje jie atskirai padainuos, surepetuoti bendras dainas – tikslas būtų didelis, ir teisėtas. Buvo kalbama apie kažkokias latvių nedalyvavimo neva, svarbias priežastis, bet kokios jos taip ir liko neaišku. Žinoma ir tai, kad Liepojoje nemažai choristų nėra pasiskiepiję, tad jie negalėjo dalyvauti. Iš to ir klausimas: kodėl į Liepoją suvažiavo lietuvių studentai turi linksminti Liepojos pagyvenusių žmonių publiką už Lietuvos mokesčių mokėtojų lėšas. Nesvarbu ar tos lėšos ėjo iš universitetų biudžetų ar Kultūros ministerijos – tai Lietuvos žmonių sunešti pinigai! Ar ne geriau būtų buvę už tas lėšas tuo pačiu jungtiniu choru padainuoti Klaipėdoje (šeštadienį), o kitą dieną (sekmadienį) Šiauliuose?

Kažkas planuojama, atsiranda kažkokie kliuviniai, išeina kaip išėjo – tai jau įprasti reiškiniai mūsų demokratinėje–liberalioje Lietuvoje. Keista, jog didžiąją ateinančio „Gaudemus“ Vilniuje programos dalį, pirmą kartą atliktą mūsų pačių jungtinių choru teko išgirsti ne pas save, o svetur – Liepojoje. Susidarė apytikris vaizdas.

Būsimos „Gaudeamus“ šventės repertuaras yra paskelbtas LNKC tinklalapyje, išleistas ir dainų rinkinys. Jis antai toks:

Bendra visų šalių chorų programa: 
„Skrisk, jaunyste“, muzika ir tekstas Gintauto Venislovo; 
„Ne dėl žalio vyno“, Vilijos Mažintaitės aranžuota lietuvių liaudies daina; 
„Rīta un vakara dziesma“, muzika Raimonds Tiguls, tekstas Rasa Bugavičute-Pēce; 
„Vaata ja sa näed...“, muzika Veiko Tubin, tekstas Karin Kuulpak; 
„Mes esame 3000 karta!“, muzika ir tekstas Lino Adomaičio, aranžuotė Lino Adomaičio, Jievaro Jasinskio ir Danguolės Beinarytės.

Lietuvos chorų programa: 
„Gedimino miesto šviesa“ („Lux civitatis Gedimini“), muzika Vaclovo Augustino, tekstas Vlado Braziūno; 
„Apie šviesą“ iš ciklo „Septynios šviesos dainos“, muzika ir tekstas Gedimino Dapkevičiaus; 
„Dideli nykštukai“, muzika ir tekstas Laimio Vilkončiaus; 
„Lek, gervele“, Roberto Varno aranžuota lietuvių liaudies daina; 
Vytauto Kernagio dainų popuri, aranžuotė Jievaro Jasinskio ir Danguolės Beinarytės. 

Pastaba: Liepojoje nebuvo padainuotos „Skrisk, jaunyste“, „Vaata ja sa näed“, „Mes esame 3000 karta!“ ir „Apie šviesą“.

Būtent repertuaras tapo svarbiausia priežastimi, dėl ko ryžausi išsakyti savo, gal ką nors ir įskaudinančius  komentarus. Ir pati situacija komentarams nepatogi, nes tas repertuaras stambesniu planu buvo pristatytas pirmą kartą, dar svetur, dainų (gaidų) rinkinys yra išplatintas tik tarp chorų. Visuomenė tų dainų negirdėjo, gaidų nematė, mano nuomonė gali būti palaikyta iš ankstinė, primestinė. Savo ruožtu vertinsiu kaip ilgametis „Gaudeamus“ dalyvis. Pirmojoje „Gaudeamus“ šventėje– 1950 m. Tartu, aišku, nebuvau, visas kitas gerai atmenu, kaip skambėjo chorai mintyse atgamina neblogai. Ką kitąmet Vilniuje parodys latviai ir estai nežinome, tačiau tradicinis „Gaudeamus“ vaizdas siejasi su aiškia chorine tradicija, aukštu idėjiniu turiniu, kuriame išsiskleidžia, bendrieji humanistiniai motyvai bei universitetinės aktualijos. Chorinio dainavimo archetipas – a cappella, cantilena, cantabile. Kitaip tariant, bendras „Gaudeamus“ chorinis stilius reprezentavo Baltijos šalyse įsigyvenusį europietiškojo klasikinio chorinio dainavimo stilių, būtent tokį, kurio dėka šių šalių dainų šventės buvo įregistruotos į UNESCO nematerialaus pasaulio paveldo objektų sąrašą. „Gaudeamus“. Ir tai iki šio buvo ir turėtų likti tos šventės CREDO.

Būsimosios šventės kūrėjai ir repertuaro stiliaus mediatoriai yra lietuviai, todėl, sekant nusistovėjusia tradicija, bendro jungtinio choro repertuare trys dainos bus lietuvių, po vieną latvių ir estų. Apie tos šventės režisūrinį dramaturginį planą kalbėti dar per anksti, tuo tarpu apie repertuarą, ko gero, pats laikas.

Bendra visų šalių chorų programa. Latvių „Rīta un vakara dziesma“ – lėtoka, tęstinė, judanti vien ketvirtinėmis, su įspūdingais ekspresijos pakilimais ir nuolydžiais. Estų „Vaata ja sa näed...“, daininga, grakšti akordiniais ir imitacinių deriniais. Apskritai, graži, charakteringa latvių ir estų chorinių tradicijų reprezentacija.

Lietuvių trys: studentiška daina, liaudies daina a cappella ir šventės finale – populiaraus solisto daina, su choro atitarimu. Patikslinu: ne su pritarimu tradicine prasme, o su sinchronišku atitarimu žodis į žodį.

Toliau apie kiekvieną dainą.

G. Venislovo „Skrisk, jaunyste“ atvers bendrą chorų pasirodymą. Liepojoje ji nebuvo padainuota, tačiau sprendžiant iš partitūros, ko gero ji yra puikiausia lietuviškojo repertuaro daina. Įdomi muzikinė konstrukcija; ant ostinatinio ritmo pinasi energingos temos, laipsniškai tankėja faktūrinis audinys, tarpais prasišviečia emocingi unisonai, kulminacijoje balsai susilieja į skaidrų (C–dur) skandavimą tercijomis. Tikra, energinga studentiška daina, tikėtina, chorams patiks. Tačiau dainininkams pateiks nemažus reikalavimus. Turint tai omenyje, Liepojoje Lietuvos chorai tiesiog privalėjo ją pademonstruoti ir patys tinkamai susirepetuoti.

Antroji lietuvių daina bendram chorui – liaudies daina „Ne dėl žalio vyno“. Apie ją vėliau.

Bendrą choro pasirodymą, matosi iš programos, užbaigs solistas Linas Adomaitis. Pagal jo dainą skelbiama ir visos „Gaudeamus“ šventės vedančioji idėja/devizą– „Mes esame 3000 karta!“ Kas toje idėjoje, kaip dainoje save prisistato toji „3000 karta“? Nesitikėkite, jog intelektualizuota, su neuroprietaisų implantais, neribotų galių, užkariavusi galaktikas karta... Tekste tik tuščios, trafaretinės frazės: „Mes kuriam atsakingai šį pasaulį, mes esame trys tūkstančiai karta“ ir todėl „kol jauni, kelkime bangas“, „linksminkimės“ etc. Gale solistas kreipiasi į chorą – sakyk: hey hey hey! Choras atsako – hey hey hey! Vėl, sakyk: hou hou hou! Tas atsako hou hou hou! Nesolidu, dar aiškiai mėgdžiojama Marijono Mikutavičiaus „Kaip gyveni...“

Toje dainoje yra ir kai kas racionalaus. Studentų chorai, tikriausiai, pamena, „Gaudeamus“ Tartu (2018), kuriame buvo savita muzikinė konstrukcija su atskira vieta pasireikšti kiekvienai šalių. Ne ad libitum, o su partitūroje nurodyta dainos atkarpa ar charakteringu motyvu. Kažko panašaus esama ir L. Adomaičio dainoje: pagrindinį tekstą atliks lietuviai, o priedainį vieną kartą latviai (latviškai), kitą – estai (estiškai). Atrodytų, kad svečiams reiktų leisti padainuoti be „solisto“, nes išdidūs estai ir latviai, jeigu juos vedžios solistas–lietuvis, gali supykti.

Jau šioje vietoje būtina formuluoti problemišką konstataciją: šios šventės kūrėjai, dainų šventės finalą atiduodama populiaraus solisto malonei, šalia to, į repertuarą aistringai brukdama solistų dainų aranžuotes, tiesiogiai ar pasąmoningai demonstruoja nepasitikėjimą šalies visuomene ir dainų šventės publika. Nežiūrint to, kad  2018 m. dainų šventė patvirtino, jog tokia fobija neturi pagrindo ir dainų šventės finalas to paties jungtinio choro galiomis gali būti pravestas aukščiausiu lygiu. Ir tai dar bus ne viskas pasakyta.

Lietuvių choro programa ir koncertas Liepojoje.

Į Liepoją Lietuvos chorai suvažiavo šeštadienį, apsistojo viešbutyje, po pietų susirinko repetuoti į Universiteto salę. Ryt dieną jie savąjį repertuarą ir dar latviškąją kartu su Liepojos jungtiniu choru jau koncertų salėje. Koncertas įvyko po pietų – 16 val. Pradėjo vietinis jungtinis choras, programa buvo girdėta iš anksčiau, dainos panašių nuotaikų, išsiskyrė tik veterano, profesoriaus Edgaro Račevskio diriguojama tautinė baladė – Jazepo Vytuolio „Šviesos pilis“ (Geisma pils). Lietuvos chorai savo ruožtu padainavo „Gedimino miesto šviesa“, „Lek, gervele“, „Dideli nykštukai“, V. Kernagio dainų popuri, „Ne dėl žalio vyno“ ir kartu su latviais „Rīta un vakara dziesma“.

Kaip pavyko?

„Ne dėl žalio vyno“. Iš pirmo žvilgsnio lyg ir nesudėtinga. Anaiptol! Priminsiu, jog ankstesniame „Gaudemus“ Vilniuje (2011) ta liaudies daina buvo atlikta pagal Nijolės Sinkevičiūtės sukurtą išdailą – griežtą, kompaktišką, pagaulią kažkokiu vidiniu rūstumu. Dainos turinio potekstę praplėtė prisijungęs choreografinis kolektyvas. Tas variantas buvo ir nesunkus, ir efektingas. Vilijos Mažintaitės kompozicija ženkliai sudėtingesnė. Ją teko girdėti 2018 m. Tarptautiniame Stasio Šimkaus chorų konkurse Klaipėdoje, atliekant moterų choru „Viva“, dirigavo pati autorė. Girdėjome ir matėme tikrą chorinę dramą. Vedantis vaidmuo teko solistei, o dirigentė V. Mažintaitė pasirodė ir kaip viso veiksmo epicentras ir aktyvi tos dramos dalyvė.

Ar įmanoma ką nors panašaus sukurti pasitelkus bendrą lietuvių, latvių, estų jungtinį chorą, įsivaizduoti dirigentą kartu ir kaip režisierių? Ko gero, ne! Chorinės dramos greičiausia nesigaus, gerai bus jei choras dainą atliks nepriekaištingu techniniu lygiu, charakteringu tai dainai štrichu. Meninis turinys, kartu ir jo vizualinė išraiška, aišku, priklausys ne vien nuo dirigentės/to fantazijos ir gebėjimo realizuoti meninį sumanymą, bet ir nuo chorų pasiruošimo. Koncertas Liepojoje toli siekiančios vilties  neinspiravo. Dainą surepetavo ir koncerte dirigavo Rasa Gelgotienė. Pasirodė, jog surepetavo, elementariai, kaip mes įpratę sakyti – sulipdė. Pirminį pavidalą pavyko sutvarkyti  tik vidutiniškai: koncerte choras vėlė ritmą, štrichus, sopranai su tenorais (unisonu) šliaužė šešioliktinės melodijoje. Iš to meninis įspūdis blankokas. Maloniai nustebino solistė, tiesa, repeticijoje jai pasisekė net labai, o koncerte dėl kai kurių priežasčių, kurių nenoriu minėti, ne taip gerai. Vis dėl to, kas atsitiks su daina, kaip prisijungs latviai ir estai, jeigu patys lietuviai nepadainavo perfekt?

Paaiškinu kodėl dvejoju. Jokia paslaptis, paskutinieji „Gaudeamus“ įtikino, kad visi dainininkai geriausiai būną išmokę savąsias dainas, o „svetimas“ t.y. kitų respublikų dainas, silpniau. Antai Vilniuje 2011 m. latviai lietuviško repertuaro apskritai nemokėjo, bet gerai mokėjo estai. Toje šventėje pats dainavau, stovėjau paskutinėse lietuvių choro eilėje ir galiu liudyti. Už nugaros latviai, lietuviškas dainas tiesiog marmaliavo, grabaliojosi. Kitame flange stovintys estai jas buvo išmokę ir dainavo pagirtinai. Yra kaip yra.

 „Vytauto Kernagio dainų popuri“. Stipriausias įspūdis liko ne iš koncerto, o iš repeticijos Universiteto salėje. Tenka pripažinti Danguolė Beinarytė, repetavo išties talentingai. Ilgai, be atvangos, nepailsdama pati ir asmenine energija uždegdama dainininkus. Jos ritmo mokymo metodika, atrodo, eina iš pačios prigimties. Beje, po Pasvalio dainų šventės šį popuri peikiau dėl įkyrėjusio priedainio („Mūsų dienos kaip šventė“). Šį kartą, ritmiškai tą priedainį sustangrinus, negeros aliuzijos iš dainavimo „pilna gerkle“ šiek tiek apramino. Koncerto metu „Didžiojo Gintaro“ salėje ritmo efektas, man pasirodė, gavosi silpnesnis, nes plačių metmenų salės scena ir didžiulė akustinė erdvė ritmo precizijai nebuvo palanki. (Turiu omenyje būtent choro, o ne instrumentinę/orkestrinę preciziją.) Be to, scenoje dainininkai stovėjo atokiau vienas kito, silpniau kontaktavo. Kaip ji pavyks „Gaudeamus“ šventėje Kalnų parke, plačioje fizinėje akustinė erdvėje – prognozuoti nesiimčiau. Pademonstruoti rezultatą, kurį girdėjau repeticijoje nedidelėje Universiteto salėje, gal nepavyks, bet viltis yra – kūrinys paruoštas be priekaištų.

„Gedimino miesto šviesa“ – pasveikinimo giesmė/himnas, būsimoje šventėje pradės lietuvių programą. Įžangai geresnio nerasi: iškilminga (B–dur) muzika šlovina miestą, statiškas garsynas ypatingu raiškumu nepasižymi, tačiau skamba šventiškai. Dirigavo Kastytis Barisas iškilmingai.

„Dideli nykštukai“, dirigavo K. Barisas. Neįprasta, kažkiek slaviškų intonacijų dainelė, tarsi kokie polišinelio kupletai. Lietuvių intonaciniam–jausminiam kodui melodija, ritmas ir pats koloritas svetimi. Privalumas tas, kad linksmų dainų turime nedaug, kažko linksmesnio ar muzikinės išdaigos  reikia ir dirigentas tą išdaigą pademonstravo, publika smagiai paplojo. Ar ta dainelė tinka dainų šventei? Ne, netinka! Dainų šventė, tame tarpe ir „Gaudeamus“ yra ritualinis koncertas su aukšta idėja, o ne renginys publikai „palinksminti“; tuo užsiima masiniai populiarios muzikos renginiai miestų aikštėse.

„Lek gerve“ per daug visi gerai žino, kad reikėtų dar kokių nors komentarų. Pastebėsiu tik štai ką: Ją Algirdas Šumskis repetavo ilgai, bandė naujesnę, sakyčiau, konstruktyvią interpretaciją. Koncerte choras paklusniai vykdė jo reikalavimus, demonstravo gražų piano ir forte. Šventėje Kalnų parke dirigentas savo rankose neturės nei pianissimo, nei stipraus forte. Teks grįžti prie jau chorų patikrinto ir, beje, racionaliai argumentuoto šios dainos suaktyvinimo būdų: santūriais judesiais vaizduoti gervelės veiksmus – kiaušinių dėjimą, vaikelių perėjimą, išskridimą. Tas pilnai tinka, nes gi „Lek gervelė“, pagal žanrą, yra vaikų žaidimų dainelė. Ir reiktų girti jos harmonizavimo autorių Robertą Varną, pajautusį šį dainelės žanriškumą ir harmonizavimo būdui pasitelkusį liaudies autentinei tradicijai būdingą pakaitinį moterų – vyrų dainavimo būdą. Ne sodriais choro akordais, o trejais minimaliu tribalsiškumu (ir jo dubliavimu). Beje, toks harmonizavimo būdas yra charakteringas Jono Švedo išdailoms, taikytoms ansambliui „Lietuva“. Tikėtina, jog šventėje chorui į pagalbą ateis choreografinė grupė. Tokiu atveju, daina–choras ir choreografinė grupė drauge sukurtų patrauklų, būdingą tai dainelei chorinį–choreografinį vaizdelį.

Ir lieka „Apie šviesą“. Ją, tiksliau, visą G. Dapkevičiaus ciklą, prieš kelerius metus teko girdėti Šiauliuose, universitetinių chorų festivalyje, atliekant jungtiniam chorui. Chorai ciklą nebuvo gerai paruošę, bet bendras įspūdis liko neblogas. Kūrinio tekste – asmeninė impresija, meditacija gamtos, žvaigždynų, mistinės šviesos sferose.

Turinio požiūriu Lietuvos chorų programos užsklandai verkiant reiktų visuomeniško, tautiškai aktualaus, visus jungiančio, o ne individualizuoto turinio dainos, kuri subalansuotų prieš tai einančių trejų dainų nuotaikas, apvilktų jas chorinės tradicijos rūbu. „Apie šviesą“ nukrypimo į pasilinksminimo, pokštavimo pusę išlyginti, deja, negali. Tiesa, chorinė šios dainos partitūra – taisyklinga, sklandi tam bent garsiniu ir ekspresijos požiūriu teiktų viltingą perspektyvą. Turiu omenyje, jei ta daina būtų atliekama a cappella ir surepetuota, reikliai sutvarkyta horizontali ir vertikali intonacija. Gaila, bet ji bus dainuojama kaip buvo padainuota Šiauliuose, pritariant kameriniam orkestrui. Neverta tikėtis, kad šventėje Kalnų parke atsiras orkestras su styginiais dėl vienos dainos. Greičiausiai kažkokie instrumentai kažką pakrikai gros, jų fone choras padainuos taip kaip moka, nesivargindamas pasiekti pavyzdinės darnos. Apmaudu, kad praleista proga jungtiniu choru parepetuoti šį kūrinį ir jį parodyti Liepojos scenoje. 

Lyg ir „Gaudeamus“ šventei galiotų bendra, konvencinė sutartis – pusė šventės repertuaro privalo būti a cappella. Pasirodo, negalioja. Kažkaip lyg nesuvokiama, kad choro a cappella tai nėra vien estetinė, bet ir moralinė, dvasinė kategorija. Ignoruojant a cappella dainavimo būdą, chorą jungiant su pasilinksminimu, su įvairiomis instrumentinėmis grupėmis jį pažeminama iki masinio meno lygmens.

Prieš porą metų pasirodė Nerijos Putinaitės knyga „Skambantis molis. Dainų šventės ir Justino Marcinkevičiaus trilogija kaip sovietinio lietuviškumo ramsčiai“. Pristatymo ir atsiliepimų furoras jau išseko. Tačiau būtent toje knygoje dainų šventė nutempiama į masinės kultūros lygmenį, tikriau į balą, ir joje minkoma kaip koks nevisavertis, sovietinis gaivalas. N. Putinaitė tai dar teoriniu, spekuliatyviniu aspektu, tuo tarpu, „Gaudeamus“ kūrėjai, šventės finalą paaukodami populiariam dainininkui, ignoruodami archetipinį a cappella dainavimą, iškeldami menkaverčius tekstus, iš esmės tą patį daro praktiniu veiksmų pagalba.

Mūsų kasdienybė pritvinko įvairiausių įtampų, situacija chorams šiais, ir, tikriausiai, ateinančiais metais „Gaudeamus“ šventei nieko gero nežada. Girdime, ne geriau Latvijoje ir Estijoje. Su viltimi laukiame ir įtikinėjame save, jog ta šventė tikrai įvyks, vėl nebus nukelta vėlesniam, laikui. Tokia tikrovė, tačiau nereiškia, jog negandos užkerta galimybę kalbėti apie šventę, aptarinėti ir diskutuoti jos repertuarą bei pačios šventės stilistinį tonusą. Gal būt įtampa, nežinomybė duoda net pretekstą stabtelėti, apmąstyti, diskusiniu žvilgsniu pamatuoti aktualius dalykus.