Regimantas Gudelis. Keturių moterų chorų koncertas „Baltijos tautų dainų pynė Lietuvai“ Klaipėdoje

Prof. Regimantas Gudelis 

Šis – „Baltijos tautų dainų pynė Lietuvai“ – koncertas pirmiausiai, (balandžio 28 d.) įvyko Liepojoje „Latvių tautos namuose“, sekančią dieną (29 d.) Klaipėdoje, universiteto Menų akademijos salėje. Koncertai skirti paminėti Lietuvos ir Latvijos valstybių atkūrimo šimtmečiui.

Tai penktasis projektas, kuriame dalyvauja Klaipėdos Žvejų rūmų moterų choras „Dangė“ (vad. Judita Kiaulakytė), Vilniaus universiteto moterų choras „Virgo“ (Rasa Gelgotienė) (kartais prisijungia ir universiteto kamerinis orkestras) ir Liepojos universiteto moterų choras „Atbalss“ (vad. Ilzė Valce) projektas. Dažnai prisijungti pakviečiama koks nors ir kitos šalies choras – 2017 m. choras „Orange“ iš Zalcburgo, šį kartą choras „Tempere“ (vad. Signe Rõõmus) iš Estijos, Võru miesto. Projekto koncertai vyko įvairių miestų salėse – 2014 m. Rygos Domo katedroje; 2014 ir 2015 m. Marijampolės tarptautiniame chorų festivalyje „Džiūgaukime Aleliuja“; 2015, 2016 ir 2017 m. Liepojoje; 2015, 2016 ir 2017 Klaipėdoje. Programos įvairios.

Koncerto programoje vyravo kūriniai iš šią vasarą vykstančių nacionalinių dainų švenčių Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje repertuaro. Šios aplinkybės lėmė ir dvejopą muzikos klausymo nuostatą – klausymosi čia, koncerte, ir klausymosi dainų šventėje. Taip pynėsi meniniai įspūdžiai tarp to kas skambėjo Fakultetų koncertų salėje ir kaip tas skambės Vingio estradoje.

Šiek tiek apie pačius chorus. Koncerte dalyvavo jau keturi chorai: „Dangė“ ir „Virgo“ iš Lietuvos, „Atbalss“ iš Liepojos ir „Tempera“ Estijos. iš Võru miesto.

Latvių „Atbalss“ – stiprus, solidžios meninės patirties kolektyvas, dalyvavo daugelyje konkursų ir festivalių Vakarų Europoje. Į Klaipėdoje šį kartą atvyko nepilnos sudėties, todėl taip efektingai, kaip čia jį girdėdavome anksčiau, nepasirodė. Estų choras „Tempera“ menine patirtimi jauniausias, lyg ne tipiškas estų moterų choras (maksimaliai išlyginti, skaidrūs falcetiniai balsai). Dainavo „Tempera“ sodriai, pasitaikydavo drumzlių, dirigentės sceninė laikysena atrodė ganėtinai originali, tačiau choras vis dėlto gebėjo pademonstruoti temperamentą, užsidegimą dainų nuotaikomis.

Mūsiškiai chorai – „Dangė“ ir „Virgo“ chorinio meno mėgėjams yra gerai žinomi, pristatyti jų nebūtina, tik privalau pastebėti: jie buvo kur kas geresnės meninės formos už svečius.

Bet šie du reprezentaciniai chorai būtent atspindi tariamą aukščiausią mūsų moterų chorų meninį lygį, nes tenka girdėti, jog esamuoju momentu Lietuvoje su moterų chorais „nėra gerai“. Aukščiausios t.y. pirmos kategorijos chorų tik yra penki – keturi jų Vilniuje („Virgo“, „Viva“, „Vaidilutės“ ir A. Smetonos gimnazijos mergaičių „Lyra“), penktasis Klaipėdoje („Dangė“). Iš stipresnių dainų šventėje prisidės keletas antros, visi likę – trečios ir ketvirtos kategorijų. Bendras masyvas lyg per mažas, dėl to numatoma jį praplėsti dainininkėmis iš mišriųjų (pirmos kategorijos) chorų. Išeitų, priartėta prie kritinio taško, kuomet sutelkti jungtinį moterų chorą vien iš šios grupės dainininkų darosi vis sunkiau, o ateityje gal net nebeįmanoma! Kaip vertinti – kaip nuopuolį, žanro krizę? Galimi įvairūs atsakymai, man gi rodosi, kad tame yra ir kažko natūralaus: Lietuva yra mišriųjų, o ne lygiųjų balsų (moterų ir vyrų) chorų šalis. Tokia mūsų yra kultūrinė–chorinė tradicija, kurioje susipina prigimtiniai sociumo santykiai jų aktyvumas, tautinio temperamento ir kiti dalykai. Su kokiais chorais Lietuva bus ateityje nėra svarbiausia, svarbiausia kad tų chorų nesumažėtų!

Toliau apie koncertą. Jo pradžioje dvi dainas padainavo „Dangė“, po jo „Atbalss“ šešias dainas iš dainų šventės repertuaro, latves pakeitė estės („Temepra“) su trejomis šventės ir dviem savosiomis dainomis. Koncerto finale visi keturi chorai dar padainavo keturias bendras dainas.

Dainų koncerte buvo daug, jų sąrašas ilgas. Vardinsiu tas dainas, nes gi kaip galėtume įsivaizduosime ateinančių Lietuvos, Latvijos ir Estijos dainų švenčių repertuarą abstrakčiai, žodžiais ar dar kaip, nepasakydami vardų ir skaičiaus? Be to, koncerte skambėjo ir keletas dainų iš šią vasarą, vyksiančios studentų dainų šventė „Gaudeamus“ Tartu mieste, kurioje dalyvaus, chorai „Virgo“ ir „Atbalss“. O šalia „privalomų“ chorai dar padainavo po kelis kūrinius iš savojo repertuaro. (Dar pastaba: koncerte buvo atlikta keletas dainų iš bendrojo jungtinio choro repertuaro. Jas moterų chorui aranžavo patys kompozitoriai.)

Lietuvos dainų šventėje jungtinis moterų choras atliks tris dainas: L. Kairytės išplėtota lietuvių liaudies sutartinė „Turėja liepa“, L. Vilkončiaus „Tokia esu“ ir G. Savinienės „Lietuva“. Jas padainavo „Dangė“ ir „Virgo“ kartu.

Dar buvo atliktos kelios dainos iš bendrojo repertuaro: L. Vilkončiaus „Žmonės ant kalnų“ (šventėje ją dainuos jaunių, merginų, berniukų ir jaunuolių chorai bei mišrūs moksleivių chorai).  V. Augustino „Anoj pusėj Dunojėlio“ (šventėje atliks mišrūs chorai) koncerte padainavo „Dangė“.

xxxxxx

Latvijos dainų šventėje skambės penkios dainos: Latgalos krašto liaudies daina harmonizuota I. Rupaine „Jumja daina“; E. Darziņš „Näru dziesma“; liaudies dainas harmonizuotas J. Rozīša „Stāvéju, dziedāju“, A. Kalniņš „Latgalĕ“ ir V. Zilveris „Es pārsiviedu zelta zirni“. (Atliko choras „Atbalss“.).

Iš Estijos šventės repertuaro girdėjome tris dainas: G. Ernesakso „Kõige ilusam luule“, T. Vool „Kes mõistab“ir P. Rips–Laul „Ta tuli“. Atliko choras „Tempera“. Finale kartu chorai dar padainavo A. Garšnek l. d. „Jaanitulõlõ“. Pastaba, šventėje moterų chorai padainuos daugiau, „Tempera“ ne visas pademonstravo. 

Iš savojo repertuaro choras „Virgo“ atliko Lorenzo Donati (1972) „Ponetenente“, „Dangė“ Tomo Kutavičiaus „Lioj“.

Koncerto pabaigoje dainavo visi keturi chorai. Jie atliko R. Mažulio „Canon solus“ (versija moterų chorui, dirig. R. Gelgotienė), L. Vilkončiaus „Tokia esu“ (Lietuvos šventė, dirig. J. Kiaulakytė), latvių l. d harm. T. Keniņa „Es meitina ka rozite“ (Latvijos šventė) ir estų l.d. išplėtota A. Grašnek „Jaanitulôlô“ (Estijos šventė, dirig. S. Rôômus.)

Vien iš pasiklausymo, žinia, daryti svarias išvadas būtų neatsargu. Bendresniu žvilgsniu žiūrint, esminio skirtumo tarp lietuvių, latvių ir estų (atlikta tik dalis dainų!) repertuaro lyg ir nesimato: lietuvių repertuaras latvių ir estų nei pranoksta, nei nusileidžia. Šiek tiek paprastesnis atlikimo požiūriu, tačiau pakankamai spalvingas tauraus turinio. Mūsų reprezentacija – L. Kairytės „Turėja liepa“. Tuo tarpu Latvijos moterų jungtinio choro repertuaras sudėtingas, visas a cappella. Bendras koloritas šiek tiek tradicinis–klasikinis. Stilistiškai subalansuotas: lyrinės E. Darzinio ir A. Kalninio dainos (pas mus daugiau ar mažiau yra dainuojamos, pažįstamos), kitos trys – liaudies dainų išdailos, sukomponuotos jaunosios kartos kompozitorių. Jos šokio charakterio, kokiomis latvių chorai garsi nuo seno.

Įspūdžiai. Seniau, tarkime, sovietmečiu prieš kiekvieną dainų šventę chorai masiškai rodydavosi per televiziją, įvairiuose proginiuose koncertuose, deja, vis su šventės, toli gražu ne prastomis dainomis, bet žemesniu jų atlikimo meniškumu. Nusibosdavo! Dabar gi atvirkščiai, choro per televiziją nepamatysi – vien šoumenų raizgalai, choro jau laukiama, dainų šventės repertuaras skamba kaip šviežiai, nenusidėvėjusios chorinės muzikos kaskart vis mažiau.

Bet tas nenubraukia klausytojo patirties (ir predispozijos) atskirų kūrinių atžvilgiu esaties. Pasitaiko ir netikėtumų.

Antai daug dainuota ir, atrodytų, tikrai jau pabodusi, G. Savinos „Lietuva“ (dirigavo J. Kiaulakytė) chorams „Dangė“ ir „Virgo“ pavyko pateikti kiek kitkiu – kameriniu, lyriniu planu, raiškiai frazuojant. Ir ką? – klausėsi tarsi naujai atgimęs kūrinys. (Dainų šventėje tokios rafinuotos interpretacijos greičiausia nebus. Gaila!). Pasitaiko ir taip, kad klausantį stipriau paveikia ne pats kūrinys, o tik kokia nors jo detalė. Taip atsitiko su G. Kuprevičiaus „Skriski, skriski Lietuvėlėn“ (aranžuotė moterų chorui, dirig. R. Gelgotienė). Daina girdėta, kraštiniai jos posmai lyg ir kaip visada, tačiau kai merginos užtraukė vidurinį posmą, dar su tokia jausminga ekspresija, plius darniu sodriu unisonu, tai, rodo, tiesiai į širdį, atmintį įsirėžė. Yra grožis choro balse kaip estetinė kategorija, jausmų vibracijos nuoširdumas. Lyg ir varžomės prisipažinti, bet taip pasitaiko!

Apie. V. Augustino „Anoj pusėj Daunojėlio“ Jau susivokta: internetas, atidaręs mums geriausių pasaulio chorų įrašus, atnešė laimę (gal ir nelaimę!) – pasiklausę genialių atlikėjų ne visada begali adekvačiai ir optimistiškai įvertinti savųjų pasiekimus. Iš tokių kolizijų išsikapstyti nelengva.

V. Augustino „Anoj pusėj Daunojėlio“ (šventėje atliks vien mišrūs chorai ir gal, kitokiose apystovose. Koncerte, primenu, girdėjo jos aranžuotę.). Tai, va, paklausius kaip tą kūrinį vaizdo ir garso įraše pateikia Manado universiteto (Indonezija), Defrost Yoth ar Nyderlandų JIP chorai (žr. youtube) lieki užhipnotizuotas, apstulbęs, pasimeti. Lietuviška daina peraugo savo žanrą ir muzikinę formą, virto ypatingo grožio ir įtaigos apeigine misterija, kuria, kaip matyti iš pasiklausiusių sksičiaus, žavisi visas pasaulis. Vokalo požiūriu už lietuvių chorus ne ką pranašesnis, tačiau ten jau lyg kitas – modernus ir tuo pačiu tarsi iš ankstyvųjų kultūrų prikeltas sinkretinio meno fenomenas. Dramaturgija lyg profesionali, lyg folklorinė – sulėtintas ritualinis judesys, šviesos efektai tartum iš pačios gamtos – ryto, vakaro susilieja į vientisą veiksmą. Gali suabejoti, ar čia „an“ pasiklausyti, ar iš šalies stebėti atnašavimo ceremoniją. Koncertų salėje kita aplinka, kita psichologija. Choras „Dangė“ Dunojėlį padainavo be priekaištų, jautriai perteikė muzikinį tekstą t. y. taip, kaip dera koncerte. Tačiau kaip Dunojėlis bus atliktas dainų šventėje, kuri pati savaime bus ritualinė – Lietuvos valstybingumo 100–čio manifestavimas? Šventėje ją diriguos Kstutis Jekeliūnas, stipriai padirbės režisieriai. Ar bus surasta kažkas tokio naujo, ką gali parodyti milžiniškas jungtinis choras, kuriam tam tikra prasme chorinės energetikos potencija neprilygs jog kamerinis choras, o dar Vingio estrados erdvinės galimybės – pamatysime, belieka laukti.

Mano nuolatiniai pasidairymai į būsimą dainų šventę, noriu tikėti, koncerto atlikėjų neįžeis, nes juk iš dalies jie patys provokavo savuoju repertuaru.

Baigiant dar norisi paminėti du koncerte girdėtus kūrinius. „Virgo“ iš savojo repertuaro atliko Lorenzo Donati (1972) „Ponetenente“ – įdomų, Klaipėdoje dar negirdėtą kūrinį. Vertinti nesiimu, bendras atlikimo įspūdis rimtas, profesionalus.

Koncerto finalą pradėjo jungtinis choras su R. Mažulio „Canon solus“ (dirig. R. Gelgotienė). Ne taip seniai šį kūrinį Klaipėdoje atliko Latvijos valstybinis choras „Latvija“, savo repertuare jį (ir dar kitą R. Mažulio kanoną „Atkelk vėlių vartelius“) turėjo choras „Aukuras“. Taigi, kūrinys klaipėdiečiams yra daugiau ar mažiau girdėtas. „Canon solus“ (keturiems balsams, 1998 m., dedikuotas britų Hilliardo ansambliui) – ypatingas, ne kiekvienam, o tik intelektualiam (balsu ir protu) chorui kūrinys. Modernaus stiliaus tylos muzika, išgrynintas choro balsų sekundų virpėjimas transcendencijos aukštybėse – Tu Solus, Solus Dominus, tu solus altissimus Jesu Christe. Partitūros balsus chorai pasiskirstė pagal susitarimą: vienas choras – vienas balsas. Chorui išsidėsčius per visą salę atsirado keturi akustiniai taškai. Iš jų kiekvieno balso judėjimas buvo pabrėžtinai aiškus, ausiai pagaunamas. Žinant kai preciziškai yra sukomponuotas šis kūrinys, tobulos jo turinio inspiracijos nebuvo galima tikėti – tokiam žygiui chorams laiko nepakako. Suprantama, geriau šis kūrinys skambėtų bažnyčios akustinėje sferoje, tačiau ir tai ką girdėjome, norėtųsi išgirti dar kartą.

Netruks prabėgti gegužis, po jo ir birželis, prasidės didžiosios šventės. Energijos ir geros nuotaikos chorų ir jų vadovams! 

Koncerto vaizdo įrašas: