Regimantas Gudelis „Skambantis molis“ – šaukštas deguto prieš Jubiliejinę
„Skambantis molis“[1] – šaukštas deguto prieš Jubiliejinę
Nesinori apie tą knygą kalbėti, leistis į erzelį, bet prieš Jubiliejinę juk lyg ir pareiga yra bent kiek apsivalyti nuo Nerijos Putinaitės šliūkštelėto deguto ant visų mums brangios dainų šventės.
Toje knygoje smogiamąją mintį Nerija Putinaitė suformulavo agitacijos forma:
„neturėtume pamiršti, kad dainų šventės ir Mindaugas išreiškė nelaisvos tautos tautinius lūkesčius. Šis tautiškumas rėmėsi ir besiremia tautos ir valstybės netikrumu ar net supriešinimu. Jis skatina į valstybę ir jos gyvenimą žvelgti kaip į potencialiai grėsmingą tautiškumui. Ir tai yra pagrindinis argumentas, kodėl šios „tradicijos“ nėra tai, į ką turėtų remtis dabartinis patriotizmas.“ Toliau: „O į ką tada remtis – paklaus priekabus skaitytojas ar skaitytoja? Mes jau remiamės į gausybę kitų atramų. Į valstybę, kuri nėra tautą naikinanti idėja. O tautos kuriama realybė. Į tautiškos giesmės giedojimą liepos 6 d 21 val., kam įvykti nereikia valstybės organizacinio mechanizmo ir specialaus pasirengimo. Į trispalvės ar Vyčio kėlimą valstybinių švenčių proga ar ir be valstybinės progos. Į nesitaikstymą su blogiu savaime kieme ir už jo ribų.“ [2]
Nesuprasi! Negi Nerija Putinaitė yra tiek įtikėjusi savimi, tiek tikinti savo žodžio galia, kad tikėtųsi, jog meno kolektyvai ir jubiliejinės dainų šventės rengėjai, paklausys ir atsiakys net Jubiliejinės! Jeigu jau tiki – tai ypatingas fenomenas! Jei ne, tai kam tuokart ta agitacija? Kai kas aiškėja iš knygos Pratarmės:
„Mintis apie tautiškumo supratimą sovietmečiu ėmė prašytis į knygą po to, kai mano knygai Nugenėta pušis: Ateizmas kaip asmeninis apsisprendimas tarybų Lietuvoje 2016 m. buvo skirta krašto apsaugos ministerijos įsteigta Patriotų premija, o netrukus, anuometinis ministras Juozas Oleka asmeniniu sprendimu knygai skirtą premiją atšaukė. Po to kilo vieša diskusija“.[3] Pratarmės pabaigoje prie padėkų vėl ta neužmirštamoji Premija: „Norėčiau padėkoti gausiam būriui draugų, prisidėjusiam prie to, kad knyga atsirastų. Nors draugu nepavadinčiau, bet buvęs krašto apsaugos ministras Juozas Olekas sprendimu atimti Patriotų premiją, o po to kilusi diskusija dėl to, ar tinkama kritiškai analizuoti Marcinkevičiaus kūrybą, nemažai prisidėjo prie to, kad buvo sugalvotas toks knygos projektas. Motyvaciją sustiprino ir Gabrielė Gailiūtė–Bernotienė, anuometinė Naujojo Židinio–Aidų direktorė, parengusi tyrimo–projekto paraiškos karkasą“. Mano pastaba: G. G–Bernotienė yra iškili psichologė, akademikė, Katalikų mokslų akademijos Centro valdybos pirmininkė.
Aha, tai čia iš to istorinių vertybių perkainavimo vajaus! Protestuotojų prieš paminklą poetui Just. Marcinkevičiui reprezentantė.
Knygos pristatymas viešojoje erdvėje ėjo su nematyta energija, per pristatymą Knygų mugėje jos auditorija buvo sausakimša jaunų publicistų, kritikų/ių, solidžių gerbėjų.
Pratarmėje N. Putinaitė dar priminė, jog „Reikšdami solidarumą kiti premijos laureatai, architektūros gido Kaunas 1948–2015 autoriai atsisakė tais metais ir jiems skirtos Patriotų premijos, nurodę, kad ministras savo sprendimu „išsižadėjo demokratinės žodžio laisvės vertybės“.[1] Ten pat
prie padėkojimų – per dešimt gerbėjų–rėmėjų, jaunų ir profesorių. Nepaneigsi – N. Putinaitė yra matoma, žinoma, vertinama valdžios ir mokslo institucijose!
Tas dėmesys N. Putinaitei įspėtų, jog asmeninė nuoskauda dėl Patriotų premijos netekties išsiliejo į visuotinę dramą.
Man pačiam „Skambantis molis“ skaitėsi sunkiai; kalbos stilius nors išties gražus, bet per daug daugiažodžiavimo, daug dviprasmybių, aibė pagiežos ir cinizmo, emocijos tiesiog kibirkščiuoja. Kaip kokiame verlibre. Tačiau jei tikiesi nuoseklaus, logiško minties vedimo, sklandaus patikimų faktų dėliojimo, originalių įžvalgų – nusivilsi. Vis dėlto labiausiai erzina paties objekto dviprasmybė: knygoje, pasak autorės dėmesio centre yra „sovietinį patriotizmas“, bet ji atpirkimo už jo nedorybes ožiu įvardina būtent ant dainų šventes.
Dėl ko rašau? Buvau pasirašęs kelis ilgus atsiliepimo variantus, bet suabejojau– spaudai nelabai įsiūlysiu, be to ar verta rimtai analizuoti tą „Skambantį molį“, kuriame daugiau arogancijos, autorės išdidumo, nors kompetencijos toje srityje kaip ir nėra, užtai klaidų ir paikiojimų apsčiai.
Tiesa sakant, iš N. Putinaitės tikėtis gražių žodžių dainų šventės pusėn būtų paika, ji rėžia tiesiai šviesiai: Na, aš nežiūriu Dainų švenčių, man jos neįdomios“[2]. Taigi, santykyje su dainų švente yra negatyvas. Prisiminkime jos kritiką Šimtmečio šventės (2018) metu, skelbtą tezę: mūsų dainų švenčių tradicija susiformavo sovietmečiu. Tos trys tarpukario dainų šventės negali būti laikomos tradicija. Kadangi jos susiformavo sovietmečiu, tai ir liko sovietinėmis. Taigi apie knygos intencija jau buvo galima numanyti, tačiau buvo galima tikėtis ir moksliškumo: tos tradicijos fundamentalios estetologinės ir ideologinės analizės. Atvers priežastis ir pasekmes, mąstymo plotmėje išspręs prieštaras. Bet N. Putinaitė anos tezės į knygą neperkėlė, pamiršo net patį terminą tradicija ir metėsi į paviršutinį ideologizavimą. Tekstą užpylė sovietmečio ideologinėmis direktyvomis, partijos šulų pasisakymais. Šventė paskelbta kaip sovietinė pramoga ir atseit, viskas aišku. Bet neaišku kaip visuomenė į tas ideologines direktyvas ir agitaciją atsišaukė, nes visuomenės kaip tokios knygoje net nėra. Už visuomenę kalba pati autorė.
„Skambanti molis“ – lyg ir kultūrologinė–estetologinė knyga, tik kur jūs rasite tokio profilio knygą, kuri apie meno ir kultūros fenomeną – dainų šventę, žmonių dainavimą piltų vien juodą kritika ir panieką? Tik nei vieno jam gero žodžio! Knygose apie kultūrą ir meną juk diskutuojama, įrodinėjama, giriama, peikiama...Bet „Skambantis molis“ ne toks! Tai gal čia pašios N. Putinaitės problema?
„Skambantis molis“ vis dėlto turi oficialų mokslo knygos statusą. Jo tituliniame lape nurodyta: „leidinio parengimą finansavo Lietuvos mokslo taryba. Valstybinių lituanistinių tyrimų ir sklaidos 2016–2024 metų programa. Projektas „Sovietinio liaudinio „tautiškumo“ statymas Lietuvos TSR: politika, pragmatika, pavidalai, sutarties Nr. LIP – 0141/2016.“ Redaktorius Nerijus Šepetys, recenzentai: dr. Rima Malickaitė CC, prof., dr. Arūnas Streikus.
Vadinasi, tai knygai ir tuo pačiu agitacijai nutraukti dainų šventes vienaip ar kitaip pritaria aukščiausia mokslo institucija – Lietuvos mokslų akademija ir jai antrinanti Katalikų mokslo
akademija. Tai jau ne juokas! Atsiranda akivaizdus konfliktas tarp institucijų – vienos rengia dainų šventes, kitos pritaria jų nutraukimui. Veikia ir „Lietuvos Respublikos dainų švenčių įstatymas“. Konstatuoju konfliktą, bet tai ne mano reikalas!
Bet problema, bent jau dainų šventės refleksijos atžvilgiu atsirado. Atsiliepime į knygą daktarė Milgailė Jurkutė įspėja: toliau „be Putinaitės atradimų bus neįmanoma verstis.“[1] Belieka nuleisti akis: visi kurie ateityje rašys disertacijas, magistrų ir bakalaurų, net ir muzikos mokytojų metodinius darbus apie sovietmečio chorus ir dainų šventes, privalės minėti N. Putinaitės „atradimus“. Tą nuo šiol įgalioja jos atliktas mokslinis tyrimas kartu ir privalomoji minėtoms reikmėms Mokslų akademijos išleista, literatūra.
Suprantama, atsiradusi problema nėra dalykinė ir ji niekuo tiesiogiai neįpareigoja pačių dainų šventės kūrėjų. Kitaip sakant, praktinės vertės ji neturi. Bet mokslo linija yra kitaip: jeigu Lietuvos Mokslų akademija ją aprobavo, tai ji tuo įgavo oficialią mokslinę vertę. Kraipyk galvą nekraipęs – yra taip kaip yra!
Atsiliepimų į knygą buvo. Milgailės Jurkutės Mečio Laurinkaus, Valdo Vasiliausko, Jūratės Laučiūtės, Juliaus Sasnausko, Vytauto Vyšniausko ir kitų. Plačią ir įdomią skaityti XX amžiaus sociokultūros įžvalgą, kaip atsiliepimą į knygą, paskelbė profesorius Vylius Leonavičius. Atsiliepusieji daugiau kalbėjo apie sovietmečio politiką apskritai, apie dainų šventę – rezervuotai, trumpai. Bendras atsiliepimų vardiklis toks: neaišku ką būtent N. Putinaitė tyrė – sovietinę propagandą ar ir jos efektyvumą. Dainų švenčių apibendrinimas toks: šventes N. Putinaitė parodė taip, „kaip jas pati mato“. Profesorius V. Leonavičius: „(...) lieka neaišku, ar buvo tiriamas sovietinis moderniosios visuomenės projektas, ar modernioji sovietinio laikotarpio visuomenė?“.[2] J. Sasnauskas: „Nesuprasi. Tai čia labai sunku, nes ta dainų švenčių tradicija egzistavo prieš karą. Čia reikia žiūrėti, kaip ten viskas keitėsi.“[3]
Laurinkus: „Genialus sumanymas. Vaikų balsai galingame chore (suaugusiuosius surinkti sunkiai sekėsi) turėjo užgožti mūšius miškuose ir parodyti visuomenei, kad auga nauja karta ir ji yra tikroji ateities Lietuva. Deja, velnio pramanai dažnai pasiseka. Savaime suprantama, Lietuvos žmonės plika akimi matė ir nuosavu kailiu patyrė, kokiomis aplinkybėmis organizuotos pirmojo pokario dešimtmečio dainų šventės, bet vis tiek jose dalyvavo (taip, buvo ir gudriai organizuota prievarta), žiūrėjo, plojo ir gal minčių raizgalynėje pradėjo sutikti, kad tai lyg ir nedidelė niša neprarasti savęs, bent daina priminti, jog esi lietuvis. Niša plėtėsi ir dainų šventės tapo solidžiu reiškiniu, okupuoto krašto fenomenu, net jei ir sumanytu okupacinės administracijos kabinetuose. Taip, sovietinė valdžia laikinai laimėjo, iš dalies įgyvendino karstų balinimo projektą, bet švenčių dalyviai taip pat neliko kvailio vietoje, manipuliacijų objektu. Sąjūdžio dainuojančios revoliucijos viena gija driekėsi ir iš dainų švenčių, ypač iš atsigręžusiųjų į autentišką folklorą.“[4]
Julius Sasnauskas. „Nesuprasi. Tai čia labai sunku, nes ta dainų švenčių tradicija egzistavo prieš karą. Čia reikia žiūrėti, kaip ten viskas keitėsi. (...) Bet aišku, tas tautiškumas atsigręžia prieš patį režimą. Visa ta dainuojanti revoliucija pamažu pasikeitė ir tapo veiksniu tautiškumo, kuris sugriovė Sovietų sąjungą.“[1]
Aukuras.org. skaitytojams siūlau susirasti profesoriaus V. Leonavičiaus straipsnį. Jis siūlo visą XX a.
traktuoti kaip Lietuvos modernėjimo amžių, pilną konfliktų bet vientisą. Tai susišaukia ir du dainų šventės tradicijos samprata: mūsų dainų švenčių tradicija yra vientisas kaip kultūros fenomenas, neskaidomas ideologiškais ar politiškais kriterijais.
Atsiliepimų iš muzikų ar dainų švenčių kūrėjų neaptikau. Belieka konstatuoti, kad intelektualai į knygą atsiliepė rezervuotai, tarėsi, nesupratę ką ji nagrinėją – sovietmečio ideologiją/ agitaciją ar jis įtaką visuomenei. Dainų šventes ji parodo tokias, kokas „ji pati mato“. Vadinasi, dainų šventės tyrimas, pateiktas „Skambančiame molyje jų neįtikino.
Klausimo tarnavo ar netarnavo dainų šventė sovietmečiui ir sovietizmui apskritai bijoti neverta.
Visa Vakarų Europos bei kitų kontinentų kultūrinė patirtis rodo, jog nuo pat seniausių laikų šventės, masiniai koncertai, karnavalai, platesniu mastu ir profesinis menas, tiesiogiai ar netiesiogiai kam nors tarnavo. Tarnavo Bažnyčiai, feodalams, pasaulietinei valdžiai, revoliucijoms, liberalioms ir autoritarinėms santvarkoms etc. Netarnaudamos jos nebūtų galėję vykti. Tai viena. Tačiau patirtis rodo ir kitką: tos šventės, kurios tiesiogiai tarnavo valdžiai ir ideologijai, pasikeitus istorinėms sąlygoms, išsilaikydavo tik tos, kurios šalia tarnavimo, intensyviai puoselėjo ir plėtojo savo kultūrinį bei meninį branduolį. Dainų šventės – unikalus išliekančios, istoriškai ilgaamžės šventės pavyzdys, nenutrūkstantis meno istorinis procesas.[2] Juk žlugus sovietmečiui dainų šventės, net be ryškesnio estetinio ar moralinio lūžio 1990 m. jau manifestavo Nepriklausomybės atstatymą. Ir tai bus jų kultūrinio/meninio funkcionavimo istorijos slinktyje pamatinė prielaida, tuo pačiu ir meninio originalumo kriterijus.
Dainų švenčių ateitis? Ji tradiciją tęsiančios jaunosios kartos rankose.
Tuo šį kartą ir baigiu. Jei choras lt. sutiks įtraukti į tinklapį, sekantį kartą apie pačią dainų šventę toje knygoje.